Gongų vibracijos, kaimo pievos, naminiai mėsainiai, daugkartinės sauskelnės, gausybė spalvų, mažųjų šėlsmo ir... nė kiek iš kažin kur prigužėjusių miestiečių neišsigandęs ponis. Visa tai birželio 9-ąją buvo galima rasti Gervinių kaime, Birutės ir Andrejaus sodyboje.
Tokio šurmulio šis Trakų rajone įsikūręs kaimelis greičiausiai seniai nebuvo matęs. Į „Ekodaiktų festivalį“ suplūdo tiek lankytojų, kad jų gausa nustebino nebe pirmus metus įvairius su ekologija susijusius renginius organizuojančius sodybos šeimininkus.
Festivalis namų kieme
„Prieš festivalį reikėjo sau atsakyti į kelis klausimus. Galvojau galvojau ir pasiryžau atverti savo sodybos duris kokiam 1000-iui žmonių. Supratome, kad ji neišliks tokia, kokią „atidavėme“ – ir žolė bus pamindžiota, ir gėlių darželiai, - sveikindamasi su plūstančiais lankytojais GRYNAS.lt sakė festivalio organizatorė Birutė Jakučionytė-Iljin.- Bet man lengva suorganizuoti renginį. Ir man patinka svečiai bei „faini“ žmonės su savo vaikais.“
Atidarydama renginį ji svečiams priminė, jog jie sukviesti į organizatorių namus. Todėl lankytojai paprašyti laikytis šiokių tokių taisyklių: visas turimas šiukšles išrūšiuoti į spalvotas dėžes, alkoholiu ar cigaretėmis mėgautis tik išėjus už festivalio ribų, palikti tvarkingą aplinką bei būti geros nuotaikos.
Norite? Teks sėsti ir pasidaryti
Festivalyje nebuvo progos nuobodžiauti. Tačiau ne visi geri dalykai buvo padedami „ant lėkštutės“. Norite, kad mažylis bėgiotų su daugkartinio naudojimo sauskelnėmis? Sėskite ir pasisiūkite! Norite naujo žaislo, pintinėlės, atpalaiduojančio masažo? Taip pat teks pamiklinti pirštus, kojeles ir rankeles, o masažą pirmiausia padaryti šeimyniškiui. Laukiatės? Galite prisėsti vėsiame kluone ir paklausyti Prieraišios tėvystės centro atstovų paskaitos, kuo skiriasi „sovietinis“ ir šiandieninis vaikų auklėjimas.
Į festivalį suplūdo galybė menininkų, kulinarų, jogos, masažo, aromaterapijos specialistų. Taip pat - gausybė jaunų šeimų, pradėjusių visiškai originalų, aplinkai draugišką verslą.
Netgi festivalio organizatorės Birutės tėtis įsikūrė netoli malkinės ir ėmė lankytojams demonstruoti savo gamintas lazdas.
Moteris tikino iki šiol nė nežinojusi, kad tėtis turi tokį pomėgį – iš savo rankų darbo lazdų jis užsidirbo pirmąją algą, tačiau vėliau šį amatą ilgam apleido.
Nuo kojokų iki mandalų
„Bet šiaip visi šie dalyviai tokie... truputį nučiuožusiu stogu. Jie taip tiki tuo ką daro. Ieškau žmonių, kurie daro kokį nors smagų, visiškai originalų dalyką, tačiau yra niekam nežinomi. Taupyklės iš papjė-mašė, pintinės iš laikraščių, spalvotos medinės raidės – šie žmonės su užsidegimu daro savo gaminius ir dar suspėja auginti vaikus“, - kalbėjo Birutė Jakučionytė-Iljin.
Kol mamos mankštinosi, paišė mandalas bei vingiavo fraktalus užmerktomis akimis, mažyliai piešė savo kojomis, iš kartoninių dėžių kūrė įvairius statinius, iš audinių atraižų siuvo teatro lėles arba išbandė senovinius žaislus – kojūkus, odinius kamuolius ar kauliukus iš gyvulio dantų.
Organizatoriai į pagalbą pasikvietė gausybę draugų ir giminaičių ir festivalio lankytojams pasiūlė per 40 įvairių veiklų.
Buvo galima patrepsėti pagal choro „Liepaitės“ arba Artūro Noviko džiazo mokyklos mokinių atliekamus kūrinius.
Eko festivalyje atsirado vietos ir mėsainiams
Festivalio organizatorė Birutė teigia, jog idėja atverti savo kiemo vartus (na, tiksliau, tiesiog pakviesti į sodybą, nes tvoromis šeima nemėgsta ir net neketina tvertis) ir suorganizuoti tokį festivalį jai kilo apsilankius dviejuose festivaliuose praeitą vasarą.
„Auginu keturis vaikus ir šiuose festivaliuose turėjau tarsi jaustis blogai, kad turiu tiek vaikų. Apie šeimas su vaikais nebuvo pagalvota – pavyzdžiui, trūko pastogės nuo lietaus. Kitame festivalyje toks „žalias“ jaunimėlis susirinko – žaliavalgiai, vegetarai, dalinosi įvairiais darbais. „Ekodaiktų“ festivalyje mes propaguojame su ekologija susijusias idėjas. Bet aš valgau mėsą ir vaikai žaidžia su plastikiniais žaislais. Juk neįmanoma gyventi absoliučiai ekologiškai, kad būtum vegetaras, vaikai žaistų tik su mediniais arkliukais, vilkėdami lininiais drabuželiais?, - apie kartais „perspaustas“ geras idėjas samprotavo organizatorė. – Mūsų festivalyje yra netgi mėsainiais prekiaujančių draugų. Kiti iš karto piktinasi. Bet tie žmonės rankomis maišė įvairius padažus, patys viską pirko ir kepė – kodėl neparagauti tokio mėsainio?“
Rūšiavimas – visiems be išlygų
Vis dėlto dėl rūšiavimo klausimo Birutė nenusileido: festivalio dalyviai paprašyti rūšiuoti ir spalvotųjų dėžučių kieme matėsi gerokai daugiau, nei buitinėms atliekoms skirtų maišų. Ji pripažįsta, kad greičiausiai daugumą šiukšlių teks perrūšiuoti, tačiau šios idėjos neatsisakė. Net tuomet, kai dėl spalvotųjų dėželių paskutinėmis dienomis teko pakariauti su Trakų rajono komunalininkais – bendrovė nusprendė jų neatvežti, nors toks buvo susitarimas.
„Rūšiavimas turi kapsėti, kapsėti ir pramušti tą akmenį, kaip vanduo. Nenustosiu dėl to sukti visiems smegenų – turime taip daryti“, - dėstė B. Jakučionytė-Iljin.
Visi keliai veda į...
Moteris teigia jaučianti nostalgiją kažkada gimtuosiuose Paežeriuose vykdavusioms didžiulėms kaimo šventėms: kai visus metus dirbę gyventojai susirinkdavo ir paprekiauti, ir savęs parodyti, atskleisti savo talentų ir pasivaržyti įvairiose rungtyse.
Festivalyje „solidarumo“ mokestis imtas tik iš atvykusių automobiliais. Pasirinkę kelionę dviračiais, traukiniais, tranzu ar netgi pėsčiomis (būta ir tokių) į festivalį galėjo patekti nemokamai ir dar buvo pavaišinti gira.
„Festivalio tikslas - parodyti, kaip mes gyvename. Labai džiaugiamės čia gyvendami, todėl ragintume ir kitus keltis į kaimą. Ar joga, ar maorių masažas, ar biuro iškeitimas į kokius nors rankdarbius – visi šie keliai skirti vienam tikslui – savirealizacijai, kad prašviesėtų galva. Man svarbios erdvės vaikams ir žmonių sąmoningumo kėlimas visose srityse. Ir dar – man patinka viskas, kas susiję su paukščiais ir vaikais“, - pokalbį pabaigė Birutė Jakučionytė-Iljin.