Pavargote nuo miesto šurmulio, nusibodo kažkur skubėti, kvėpuoti užterštu miesto oru, kiekvieną dieną būti apsuptam irzlių žmonių? Išeitis yra – jungtis prie ekobendruomenių. Paskutiniu metu vis labiau plėtojama ir vystoma ekogyvenviečių idėja suteikia galimybę tapti draugiškais aplinkai, mėgautis provincijos ramybe ir susitapatinus su gamta vėl pajusti vaikystėje pažintą gyvenimo laisvę.
Kas yra ekobendruomenė?
Ekobendruomenė yra siejama su ekologija, gamtine žemdirbyste, sveiku gyvenimo būdu. Vienu iš ekobendruomenių principų galima įvardinti siekį gyventi harmonijoje su gamta. Žmogus yra suvokiamas kaip gamtos dalis, kuris kartu su gamta sudaro vientisą visumą, dėl to būtina gerbti ir tausoti aplinką, kurioje gyveni. Taip pat svarbus veiksnys yra bendravimas. Ekobendruomenės nariai siekia tobulėti dvasiškai, gyvendami bendruomenėse siekti harmonijos su gamta, su kitu žmogumi ir tokiu būdu tapti fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai laimingais.
Bene pagrindinis ekogyvenvietės kūrimosi principas – kaimynystėje gyvenantys panašių pažiūrų žmonės, kuriems svarbiausia ekologiškas ir sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas bei aktyvios bendruomenės kūrimas. Todėl ekogyvenvietė gali būti sukuriama kelioms šeimoms nusipirkus didesnį žemės sklypą arba vienam žmogui, kuris žavisi ekologišku gyvenimo būdu, įsigyjant, pavyzdžiui, 20 hektarų žemės sklypą kaime ir vėliau parduodant po kelis hektarus žemės bendraminčiams. Didesnės ekogyvenvietės turi net savo mokyklas, darželius, bažnyčias.
Įsikūrę ekogyvenvietėse žmonės dažniausiai statosi šiaudinius namus, nes toks būstas – vienas iš ekologiškiausių, šilčiausių ir pigiausių. Būtina paminėti, kad daugelis žmonių, gyvenančių ekobendruomenėse, yra vegetarai ir užsiima gamtine žemdirbyste. Augindami daržoves, jų beveik nelaisto, neravi, nenaudoja jokių trąšų ir neįdirba dirvos prieš jas sodinant. Visuose gamtinės žemdirbystės etapuose yra naudojamas šiaudų mulčas, kuriuo padengiama dirva. Mulčas užstoja šviesą, neleidžia veistis piktžolėms, sulėtina vandens garavimą iš dirvos, o su sliekų pagalba yra pagaminamos natūralios trąšos. Tokia žemdirbystė nealina dirvos, todėl ji išlieka puri, o daržovės išlaiko savo prigimtinį skonį, kuris yra prarandamas auginant jas įprastu būdu ar naudojant chemikalus.
Dažnai ekobendruomenių gyventojai nesinaudoja elektrine virykle, karštu dušu, nesilanko kino teatruose, spektakliuose, neatostogauja egzotiškose šalyse, tačiau beveik visi naudojasi internetu, mobiliaisiais telefonais ir automobiliais. Gyvenant ekobendruomenėje poreikių laukas stipriai sumažėja, o minimaliems poreikiams patenkinti užtenka ir minimalių išlaidų. Dažniausiai ekobendruomenių nariai nevalgo mėsos, daržoves užsiaugina patys, pieno produktų vartoja itin mažai, malkomis, kurių šiaudiniam namui reikia labai nedaug, nes toks namas puikiai saugo šilumą, apsirūpina miške.
Ekobendruomenės Lietuvoje
Pirmoji ekobendruomenių banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, tačiau pastaruoju metu pastebimas išaugęs susidomėjimas tokiu gyvenimo būdu. Šiuo metu Lietuvoje yra penkiolika ekogyvenviečių (pvz.: Kardokų ekogyvenvietė Kauno rajone, Sodyba-stovyklavietė „Laisvas vėjas“ Prienų rajone, Bedugnė Trakų rajone, Dovydų ekogyvenvietė Kauno rajone, ekogyvenvietė prie Gaveikių ežero Vilniaus rajone ir kt.). Ekogyvenvietes sudaro nuo kelių iki keliasdešimt šeimų.
Lietuvos ekogyvenvietėse įsikūrę ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai gyvena šiaudiniuose namuose, tačiau ir toliau naudojasi tam tikrais civilizacijos teikiamais patogumais (elektra, internetu, mobiliais telefonais, automobiliais). Tarp ekobendruomenių gyventojų galima sutikti ne tik menininkų, bet ir verslininkų, valstybės tarnautojų ir kitų profesijų atstovų.
Kardokų kaime gyvenantys Raimundas ir Reda, kartu su kitais bendraminčiais, stengiasi gyventi taikoje su gamta. Raimundas ir Reda sodyboje pastoviai gyvena nuo praeitos žiemos, tačiau gamtos kampelį įsigijo dar prieš 5 metus. „Noras gyventi ne mieste, ko gero, seniai slypėjo viduje, kai jauti, kad mieste tau ne vieta, nepritampi, per maža erdvės, per daug judesio ir per greitas ritmas. O turbūt didžiausias postūmis – ieškoti vaikams geresnės erdvės, nei miesto daugiabučio kiemas”, – apie savo pasirinkimą pasakojo Reda. Nors pirmiausia šeima nusipirko sodybą atokiau nuo kaimynų, tačiau vėliau suprato, jog ir vaikams, ir jiems trūksta bendravimo – tokiu būdu bendraminčiams pradėjus kurtis kaimynystėje buvo sukurta bendruomenė.
Įsikūrę ekogyvenvietėse žmonės ir toliau dirba savo mėgstamus darbus, kitaip bando užsidirbti būtiniausiom išlaidom, pavyzdžiui pardavinėja savo užaugintas daržoves, kepa duoną, organizuoja savo sodybose vasaros stovyklas vaikams ir suaugusiesiems, užsiima menine veikla ar interneto pagalba plėtoja verslus. Kardokų gyvenvietėje gyvenanti Reda sodyboje būna pastoviai, o jos vyras Raimundas važinėja į darbą mieste, taip pat jų ir kaimynų vaikai lanko mokyklas mieste, taigi esant būtinybei bendruomenės gyventojai keliauja. Reda pažymi, jog gyvendami mieste, jie turėjo du automobilius, tačiau persikrausčius į kaimą vienas automobilis tapo nereikalingas.
Kas verčia atsisakyti komforto?
Būtų klaidinga gyvenimą ekobendruomenėse tapatinti su tradiciniu gyvenimu kaime. Čia žmonės kuria panašiai mąstančiųjų bendruomenę, kurioje, vedami gamtai draugiško gyvenimo principų, bendrai tvarko reikalus. Svarbiausia, jog gyvendami ekogyvenvietėse žmonės atnaujina mieste užmirštus bendravimo teikiamus malonumus. Taigi, bene pagrindinis motyvas, skatinantis kurti ekobendruomenes, yra šilti santykiai ir kokybiškas bendravimas su žmonėmis.
Mūsų kalbinta Kardokų gyvenvietėje gyvenanti Reda pažymi, jog gyvenimas sodyboje suteikia galimybę jaustis laisvesniu: „Tu turi savo užsiaugintą maistą, savo vandens telkinuką, medžius, takelį, kuris veda į mišką, o ten – visas jo teikiamas gėrybes. Mieste daug ką tenka pirkti, jei nori gauti sveiko maisto – turi išvykti pas gimines į kaimą”. Reda išskiria keletą gyvenimo ekogyvenvietėje privalumų: geresnis vanduo, oras, erdvė, sveikas maistas, kokybiškas bendravimas ir santykiai su žmonėmis bei, svarbiausia, savęs, kaip ŽMOGAUS, suvokimas. Anot pašnekovės, gali atrodyti, jog gyvenimas ekogyvenvietėje tampa madingu, tačiau atsiranda žmonių, kurie vedini vidinio balso, ieško, randa ir gyvena šia idėja ne dėl mados, o dėl savęs, savo šeimos, gamtos. Tikrai ne kiekvienas gali gyventi kaime, kaip ne kiekvienas – mieste. Kiekvienam savas kelias ir savi atradimai. Reda patikina, kad jų šeima jau atrado savąjį kelią, kiti dar ieško, o kiti net nežino, kad gali būti kitaip.