Lietuvoje trūksta mišrių ekologinių ūkių, kuriuose būtų plėtojama tiek augalininkystė, tiek gyvulininkystė. Taip teigia Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos „Gaja“ prezidentė prof. habil. dr. Vanda Žekonienė, prasitarusi ir apie ekologiškų ūkių savininkų sukčiavimą dėl didesnio pelno. Jos manymu, sukčiavimo atvejai turėtų išnykti maždaug po 200 metų.
Kita problema, pasak prieš 22 metus įkurtos Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentės, – mažėjantis ekologinių ūkininkų skaičius. Tai V. Žekonienė sieja su pernelyg dideliu popierizmu, kuris žemdirbius apsunkina. Ekologinės produkcijos išsižadėti labiau linkę smulkūs ūkininkai, kuriuos pašnekovė vadina „ekologiniu žiedu“.
Norint, kad padėtis pasikeistų, V. Žekonienės įsitikinimu, smulkiuosius ūkininkus reikėtų pamaloninti didesnėmis išmokomis.
V. Žekonienė: jei turite 1000 ha ekologinį ūkį, aš jus nelabai myliu
„Lietuvoje yra tiktai 5 proc. ekologiškų naudmenų, o aš sakau, kad tai yra daug. Lietuvis ilgai mislijo. Pradžioje atėjo iš entuziazmo, noro kraštą ekologinti ir gaminti mums, visiems paliegusiems arba labai gražiems ir jauniems, sveiką – ekologišką maistą. Dabar daug kas ateina dėl pinigų. Liūdna, bet nieko nepadarysi. Reikia uždirbti – kita karta. Labai liūdna, kad ūkininkų (ekologinių – red. past.) skaičius žiauriai mažėja, nors plotai – atvirkščiai. Jeigu turite 1000 ha ekologinį ūkį, aš jus nelabai myliu, jūs mane – irgi nelabai. Jeigu turite 10 ha ekologinį ūkį, galim apsikabinę bučiuotis“, – juokavo V. Žekonienė, palaikanti smulkius mišrius ekologinius ūkius.
Jos žodžiais, jei ūkyje trūksta vienos grandies – gyvulininkystės, tai jį, vargu, ar galima laikyti ekologišku. Tokiu atveju „sistema sušlubuoja“.
Stambūs, bet atskiromis dalimis po tam tikrą teritoriją pasklidę ekologiniai ūkiai, pasak Ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentės, nėra sveikintinas dalykas.
Ūkis geriau tiektų ne žalią mėsą, bet skilandžius
V. Žekonienei skauda širdį, nes ekologinę ūkininkavimo kryptį palieka „ekologinės dvasios“ sąžiningi ūkininkai, turintys patirties. Jos manymu, smulkiems ūkininkams reikia, ne tik moralinės, bet ir finansinės paramos. Priešingu atveju valstybėje nebeliks smulkių mišrių ūkių, kurie „Europoje laikosi puikiai“.
Neseniai Prancūzijoje ir Suomijoje viešėjusi Ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentė pastebėjo, kad šių valstybių ūkininkai produkciją ūkyje perdirba.
,,Ne tai, kad aš išauginu gyvulį ir jį parduodu kažkokiai šaliai ar įmonei. Turėtų būti taip, kad aš turiu perdirbimo įmonėlę ir iš paskersto gyvulio gaminu dešras, konservus, mėsytę – tai, ką moku. Tai pažangu, bet tai nėra naujiena – turime senas šaknis. Visi žino, kad parduoti žalią mėsą neapsimoka. Tą žinojo ir mūsų protėviai. Skilandis ar dešra – kitas reikalas. Lietuviai vis dar dairosi – ai čia klapatas, ai čia reikalavimai labai dideli. Tiesą sakant, tie reikalavimai tikrai labai dideli. Kitaip produktas neatitiks reikalavimų. Mes labai laukiam tokios produkcijos“, – pasakojo pašnekovė.
Dabartiniai ūkininkai – komjaunuoliai?
V. Žekonienė įsitikinusi, kad ekologinis ūkininkavimas – ne verslas, bet gyvenimo būdas. Esą todėl sąžinė, dora ir garbė yra tos vertybės, be kurių ekologija nesuvokiama – „agrarinė ekologija neįmanoma be dvasinės ekologijos“.
Dirvožemis – „didžiausias ir brangiausias turtas“, kurį dabartinė karta, Ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentės manymu, ne itin moka tausoti. Todėl ir ne visi ūkininkai save gali tokiais laikyti. „Aš nežinau, ar mūsų tėvai, seneliai buvo tokie, kurie ant durniaus ūkininkavo. Dabartinė karta (40-mečiai), dovanokit, – komjaunuoliai. Anais laikais tokių nebuvo. Aš nebijau šito pasakyti. Kokie mes ūkininkai be gyvulio, be mėšlo, be ankštinių žolių?,“ - žėrė kritikos V. Žekonienė.
Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad viskas nėra taip blogai – netrūksta ir sektinų pavyzdžių.
Natūralūs produktai iš Lietuvos išvežami
Du stambūs ekologiniai ūkiai, pasak V. Žekonienės, natūraliais produktais gali aprūpinti visus Vilniaus miesto gyventojus. Apskritai, jos įsitikinimu, ekologiškai išaugintų daržovių, Lietuvoje užtektų, jei vietos ūkininkai jų neišvežtų į užsienį.
„Pirmiausia mes turime aprūpinti savo šalį – didinti jos žmonių sveikatingumą. Dideli ūkiai, išauginę grūdus, išveža juos į tolimą šalį. Jei išvežtų į Baltijos jūros baseino regioną, dar nieko tokio. Aišku, tai yra biznis, žmonėms reikia uždirbti. Daug ką lemia rinkos dėsniai – nuo to nepabėgsim. Mes ieškom morkų sulčių, bet jų nėra“, – teigė pašnekovė, pastebinti, kad eksportui išauginta produkcija daro ir žalos – nualina dirvožemį.
V. Žekonienė teigė mano, kad visų pirma ekologiškomis daržovėmis reiktų aprūpinti vaikų darželius. „Kad jie ne „Čiupa čiups“ laižytų, bet griebtų ekologiškų morkų sulčių stiklinę,“- pabrėžia moteris. Taip pat nevertėtų pamiršti mokyklų bei „pabalusių, pageltonijusių“ studentų.
Jaunimas, pašnekovės žodžiais, linksta prie ekologiškų produktų. Tačiau yra ir tokių, kurie natūralią produkciją vertina kritiškai.
„Gal ne visi pasitiki, bet čia jų reikalas. Kiekvienas gali įsitikinti, ar ekologiškas produktas skanesnis, kvapnesnis, patikimesnis. Sveikinu plintančią ekologinę madą. Svarbu, kad tai būtų sveika ir patikima“, – dėstė Ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentė.
Kaip į ūkį pritraukti miestietį su dviem vaikais?
Ji, teigiamai vertinanti ekologiškus turgelius. Neva šie stiprina bendruomeniškumą, turi senas tradicijas.
„Kitas dalykas – galima atvažiuoti apsipirkti tiesiai į ūkį. Tai dar geriau, nes matau nuostabią gaspadinę su balta skarele ir kvartūku. Tai labai europietiška ir labai sena. Kaip man privilioti miestietį į ūkį? Neužtenka, kad mano produkcija labai gera. Aš turiu pagalvot, kad tas miestietis turi du mažus vaikus. Gal aš jiems ožkiukus, gal ėriukus parodysiu, gal mažus paršiukus. Tas vaikas norės pamatyti paršelį, todėl prašys, kad tėvas jį atvežtų ir nupirktų produktą. Ir pagaliau tas mūsų mažas vaikas pamatys karvę, paršelį. Jis pamatys, kad pienas yra ne vien tik buteliuose, kad karvė duoda pieną“, – ekologinės produkcijos realizavimo galimybę atskleidė V. Žekonienė.
Ekologiški ūkininkai prieš sukčiaudami klausia, ar nebus sučiupti
Ekologinės žemdirbystės asociacijos prezidentė sako puikiai žinanti „Ekoagros“ sertifikuotų ūkininkų „griekus“. Ją žavi žemaičių atvirumas: „Žemaičiai sako, kad darys taip, taip ir taip. Klausia, ar pagaus? Aš sakau: žinau, kad tikrintojas tavęs nepagaus, bet taip nedaryk.“
Vis dėlto pašnekovė linkusi tikėti, kad „Ekoagros“ darbuotojai sugeba deramai kontroliuoti ūkininkus. Nepaisant to, ji neneigia, kad pažeidimų pasitaiko, nes „lietuviai yra labai gabūs ir išradingi“.
Paklausta, kada Lietuvoje nebeliks sukčiavimo atvejų, pašnekovė juokaudama atsakė: „Greitai, kolega, maždaug po 200 metų mes būsim kaip šveicarai. Už 100 metų aš tikiuosi, jeigu mes ūkininkausim ir sukirsim rankom, kad aš to, to ir to nenaudosiu, tai bus mano garbės reikalas. Taip darė mano seneliai ir proseneliai. Čia nieko tokio. Tik reikia palaukti šimtelį metų – nedaug.“