Palankaus vėjo reikia linkėti tiek burlenčių, tiek jėgos aitvarų mėgėjams. Tačiau ką daryti, jei vėjas nelepina arba jo iš vis nėra? Išeitis - išbandyti vandenlentes (angl. wakeboarding).
Vandenlentės – sparčiai pasaulyje ir Lietuvoje populiarėjantis ekstremalus vandens sportas, apjungęs vandens slidžių, snieglenčių bei banglenčių sportų elementus.
Vandenlente, kaip ir vandens slidėmis, čiuožiama tempiant kateriui arba kabeliui, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad vandenlentės yra skirtos ne tik čiuožimui, bet ir įvairių triukų ore, ant tramplinų bei vandens paviršiuje atlikimui.
Kabelių parkai, kurių pasaulyje nuo 1962 m. skaičiuojama daugiau kaip 140, sparčiai populiarėja dėl kelių priežasčių: pigu ir ekologiška.
Nors čiuožiant vandenlente paskui katerį jaučiama didesnė laisvė, tačiau čiuožimui paskui kabelį, nereikia turėti katerio, mokėti už jo išlaikymą bei nuolat brangstantį kurą, priešingai – kabelių įranga neteršia nei oro, nei vandens ir neturi jokio žalingo poveikio vandens augmenijai bei gyvūnijai.
Dar viena būtina sąlyga čiuožti vandenlente – vandens telkiniai, kuriuose nėra didelio bangavimo, todėl šis sportas Lietuvoje dažniausiai praktikuojamas ežeruose bei mariose.
Vandenlenčių pasirinkimas kasmet vis didėja, ir tai nenuostabu, nes skirtingas lentos ilgis, plotis, pelekai bei kiti priedai suteikia skirtingas galimybes įvairiems triukams atlikti.
Nuo jėgos aitvaro lentos vandenlentė skiriasi tuo, kad turi apkaustus, kurie pritvirtina čiuožiančio asmens pėdas prie lentos ir įtakoja komforto jausmą čiuožiant bei atliekant įvairius triukus.
Lietuvoje vandenlentėmis dažniausiai čiuožiama gegužės – spalio mėnesiais, nors sezoną galima prailginti, jei nebaugina vėsesnė vandens temperatūra.