Šiandien Seime sutilpo visa Lietuva – senuosiuose rūmuose vaikščiojo žemaičių, aukštaičių, dzūkų tautiniais rūbais apsirengę žmonės, I-ųjų rūmų foje skambėjo paukščių giesmės, o iš fotografijų žvelgė stumbrai, ereliai bei įspūdingi peizažai. Po pietų Seimo rūmų vartai atsivėrė visiems – vidiniame kieme vysta amatų, tautinio paveldo pristatymas, koncertuoja įvairūs tautiniai kolektyvai.
Taip Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pažymėjo regioninių parkų įkūrimo 20-metį. 1992-aisiais Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą įkurti 30 regioninių parkų. Penktadienį vykusioje konferencijoje buvo įvertinti per šiuos metus nuveikti darbai bei ateities perspektyvos.
Anksčiau aplinkosaugininko etato nereikėjo
Konferenciją „Lietuvos regioniniai parkai visuomenei“, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė pradėjo pasvarstymais, kaip keitėsi žmonių požiūris į gamtą bei aplinkosaugą per ilgus amžius.
„Anksčiau žmogaus nereikėjo mokyti pagarbos gamtai – tai buvo įgimta. Gamta buvo šventa. Tuomet gamtosauga buvo tarsi gyvenimo būdas. Kas atsitiko, kad nutolome nuo esmės, kad pasijutome svetimi ne tik gamtoje, bet ir tarpusavyje? Kai žmogus išmoko ne tik rinkti, ką davė gamta, o pasigamino įrankius, ginklus, pasijuto stiprus. Išmoko ne tik išgyventi, bet ir kaupti. Pasijuto visatos valdovu. O iš tiesų įsukę civilizacijos ratą tapome labiau pažeidžiami. Kuo labiau vystosi ekonomika, tuo labiau žmonės suvokia, jog negalima vien tik imti iš gamtos. Pirmiausia turime jai duoti, grąžinti skolą. Džiugu, kad Lietuva yra tarp šalių, suvokiančių krašovaizdžio ir biologinės įvairovės, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimo svarbą. Džiugu, kad turime regioninius parkus“, - kalbėjo R. Baškytė.
Regioniniuose parkuose – ne tik retos rūšys, bet ir žmonės
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas prisiminė šurmulį, kuris buvo kilęs priimant nutarimą steigti 30 regionių parkų 1992-aisiais.
„To posėdžio stenogramoje gausu pirmininko prašymų atsisėsti ir balsuoti, kad nutarimas apskritai būtų įtrauktas į sesijos darbotvarkę. Už balsavo 44 Seimo nariai, kai reikėjo 43 balsų. Vadinasi, regioniniai parkai įkurti vos vieno balso persvara. Vieni kritikuoja, kas vėliau iš to išėjo, kiti pritaria, bet manau, jei nebūtume darę nieko, dabar būtų blogiau. Prisiminkime, kad parką sukurti yra ilgas kūrybinis nepertraukiamas darbas“, - prisiminė J. Šimėnas.
Seimūnas priminė ir neretai užmirštamą aspektą – žmones, gyvenančius regioninio parko teritorijoje ir privalančius laikytis visų čia galiojančių taisyklių.
„Į žmogų žiūrime, tarsi jis būtų nuolatinis gamtos teršėjas. Su tuo galima sutikti, nes jei nebūtų žmogaus, gamta su viskuo susitvarkytų pati. Tačiau regioninius parkus įkūrėme siekdami išsaugoti vertingiausias ekosistemas. Džiaugiuosi, kad regioniniuose parkuose vis daugiau atsiranda vietos žmogui, nes žmonės iš tiesų pavargo nuo bėgimo, netikro maisto, netikro gyvenimo būdo. Norėtųsi, kad parkų direkcijos glaudžiau bendradarbiautų su ten gyvenančiais ir tikrąsias vertybes puoselėjančiais gyventojais. Manau, kad kiekvienas regioniniame parke užaugęs vaikas toks pat vertingas, kaip retas drugys ar medis – jis suvokia tikrąją tos vietos vertę, ten – jo šaknys“, - kalbėjo J. Šimėnas.
Ateities planai ir milijonai
Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas paragino parkų direkcijas pradėti galvoti apie 2014- 2020-ųjų metų Europos sąjungos paramą. Ką reikėtų toliau vystyti regioniniuose parkuose? Ką pastatyti, ką puoselėti?
J. Šimėnas pasiūlė, jog ateinančiam Europos sąjungos finansiniam periodui nacionaliniams bei regioniniams parkams reikėtų paprašyti 200 milijonų litų finansavimo – kad jie atsigautų ir nebeliktų šiferio stogų.
Renginyje kalbėjęs Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas apžvelgė per 20-metį nuveiktus darbus.
„Reikėjo krūvos dokumentų, krūvos planų. Tačiau šiandien galime džiaugtis nuveiktais darbais: visuose regioniniuose parkuose yra lankytojų centrai, mokyklėlės, pažintiniai takai, išmokta bendradarbiauti su savivaldybėmis, miškų urėdijomis. Tarpusavyje kalbėdami pajuokaujam, kad šitoj sistemoj dirba tokie lengvai trenkti žmonės: už tą mažą atlyginimą sprendžiama gausybė konfliktinių situacijų. Tačiau visa tai greičiausiai kompensuoja tas vidinis aplinkosaugininko balsas, kuris kviečia eiti tolyn, nežiūrint aplinkybių. Startavome sėkmingai, linkiu, kad kelias ir toliau būtų tiesus ir ilgas“, - linkėjo R. Klovas.
Regioninių parkų Lietuvoje – per mažai?
Dar gerokai iki nutarimo įkurti regioninius parkus darbą su dokumentų rengimu pradėjęs profesorius, kraštotvarkininkas ir geografas Paulius Kavaliauskas, daugelio vadinamas regioninių parkų „tėvu“ šiek tiek gailėjosi, jog tuomet, 1992-aisiais paliktas apvalus skaičius – 30.
„Įžvelgiu vieną savo nuodėmę. Buvo numatyta daugiau regioninių parkų, bet pasakyta: „30 – na, gal užteks“. Išsigąsta, kad gali būti per daug. Vėliau, kad ir kiek mes stengėmės, tie parkai taip ir pasiliko. Atėjo laikas pagalvoti apie regioninių parkų šiokią tokią restruktūrizaciją. Jie labai nevienodi, o vieno modelio pritaikyti visiems neįmanoma. Regioninių parkų gali būti įvairių tipų. Kol kas įteisinti istoriniai. O pasaulyje yra ir rekreacinių-regioninių parkų. Tai parkai, kur pripažįstama, kad rekreacinis kraštovaizdis taip pat turi būti saugomas. Tokio tipo parkų gausu Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manau, kad pavyzdžiui Kauno marių parkas yra tikrai rekreacinis-regioninis ir jam nelabai tiktų Labanorui ar kitiems taikomos taisyklės. Liko neįsteigti Daugų, Čičirių regioniniai parkai. Jie galėtų dabar tapti rekreaciniais. Būtų gerai, kad rengiant naujos redakcijos saugomų teritorijų įstatymą būtų įteisintas toks tipas“, - kalbėjo profesorius.
Vėliau kalbėjęs Kraštovaizdžio architektūros komisijos narys Alvydas Mituzas pritarė P. Kavaliauskui – jo nuomone Lietuvoje dar galėtų atsirasti bent 4 regioniniai parkai.