Prieš tūkstančius metų žmonės pastebėjo, kad paukščiai rudenį pradingsta, o pavasarį vėl spiečiais atkyla nuo jūros pusės. Ir daugybė spėjimų gimė mūsų protėvių galvose. Didysis filosofas Aristotelis 4 a. pr. Kr. paskelbė, jog paukščiai žiemą užmiega. Ir du tūkstantmečius tuo žmonės tikėjo. XVI a. kunigas Olausas Magnusas, karaliaus Gustavo Vazos Pirmojo paliepimu nagrinėjęs šiaurines, taip pat ir Baltijos jūrą, išgarsino dar įdomesnę versiją – kregždės žiemoja vandenų dugne.
Kai kurie paukščių tyrinėtojai savo hipotezėse paukščius, netgi tokius, kaip didelės žąsys, kildindavo iš ąžuolo gilių, rudenį į vandenį nukritusių, o dar kiti išsiųsdavo sparnuočius žiemoti į Mėnulį. Mažiesiems paukšteliams buvo suteikta galimybė tupėti ant didžiųjų nugarų. Ir tik devynioliktajame amžiuje pagaliau žmonės suvokė, jog paukščiai tiesiog skrenda žiemoti į šiltuosius kraštus. Danas mokytojas Hansas Mortensenas pirmasis sugalvojo, jog tai patikrinti galima žieduojant paukščius. O pirmoji paukščių žiedavimo stotis pasaulyje buvo įkurta 1901 Kuršių nerijos žvejų kaimelyje Rasytėje.
1929 m. paukščiai buvo pradėti žieduoti ir kitapus marių esančiame Ventės rage. Žiedai padeda žmonėms sužinoti tikslius paukščių kelionių žemėlapius, bet kaip tie žemėlapiai gimsta sparnuočių galvose – į šį klausimą iki šiol negali atsakyti mokslas. „Penki gramai nykštukas, kaip jis nuskrenda tūkstantį kilometrų į Angliją, Vokietiją, ir kaip grįžta atgal, į tą patį mišką, į tą pačią žaliąją eglę, kurioje perėjo. Penki gramai – kaip jis nepaklysta“, – sako keturiasdešimt metų Ventės ragui pašventęs gamtininkas Leonas Jezerskas. Apie jį ir apie sparnuočių keliones filmas „Didžioji paukščių paslaptis“, kurį LRT Kultūros kanalas simboliškai rodys paskutinę metų dieną 9.20 min. laidoje „Pradėk nuo savęs“.