Pradėję valgyti sveiką maistą, naudoti natūralią kosmetiką, pamažu ekologišką gyvenseną propaguojantys lietuviai ėmė žvalgytis ir į savo rūbų spintas. Pasidarė svarbu ne tik tai, kad drabužiai būtų pasiūti iš natūralių medžiagų, bet ir apskritai, kad tai kuo rengiamasi kuo mažiau kenktų aplinkai ir žmogui tą rūbą dėvinčiam.
Po truputį naftalinu kvepėję komisai ėmė keisti įvaizdį ir atrasti savo vietą „žaliai“ gyvenančių lietuvių kasdienybėje. Nors turbūt stipresnį postūmį jų išpopuliarėjimui davė ne ekologiškas gyvenimo gaires pasirinkę, o tie, kurie nori atrodyti išskirtinai ir savo aprangai skiria ypatingą dėmesį.
Vakarų vėjas
Vakaruose, kur besaikio vartojimo kultūra jau užleidžia pozicijas protingam vartojimui, rūbai iš antrų rankų, o dar labiau lietuviško atitikmens kol kas neturintis vadinamasis „vintažas“ (vintage), jau tapo išmoningai ir skoningai besirengiančių žmonių įpročiu.
Todėl, galbūt, neatsitiktinai pirmieji apie apsipirkinėjimą dėvėtų rūbų parduotuvėse visai neslapukaudami Lietuvoje ėmė kalbėti būtent vakarietiškos patirties turintys žmonės.
Lidija Rasutis, gimusi ir užaugusi JAV, keliolika metų su vyru gyvenanti Vilniuje, su žurnalistais ne kartą dalijosi džiaugsmu apie lietuviškose dėvėtų drabužių parduotuvėse atrastus „lobius“ – garsių Amerikos dizainerių kurtus rūbus ar aksesuarus.
„Labai mėgstu lankytis „Humanoje“, man patinka ten atrasti „perliukų“, o į „Zarą“ aš neinu, nes man neįdomu turėti tokias pačias kelnes kaip pusei Lietuvos“, - atvirauja ji.
Keletą metų Airijoje gyvenanti, bet, kaip pati sako, viena koja jau Lietuvoje, pirmą kartą mūsų šalyje rengiamo Blusų festivalio viena organizatorių Rūta Palšauskaitė irgi labai mėgsta „vintažinius“ rūbus.
„Ir šiemet grįžusi pas močiutes prisirankiojau gražiausių suknelių, rankinių, kai kurių net taisyti nereikia. Man gražu, kai žmonės išsaugo drabužius ir daiktus. Šiais laikais tai sunkiai pavyktų - tiesiog per daug perkame. Aš esu už tai, kad, jei jau pirkti rūbą, tai gerą bei kokybišką ir nešioji jį keletą metų. O „vintažas“ - romantika, istorija... Man be galo malonu dėvėti savo močiučių sukneles, ir jos didžiuojasi, kad kažkada jų pirkti ar siūti rūbai dabar džiugina anūkę“, - pasakoja R.Palšauskaitė.
Ji taip pat mėgsta lankytis komisuose ne tik dėl to, kad ten pigiau - juose galima atrasti tikrai originalių dalykų. Anot Airijos lietuvės, puiku, kad ir Lietuvoje „vintažinė“ mada populiarėja, žmonės nebijo eksperimentuoti, atranda savo mėgstamus stiliaus laikmečius ir iš jų semiasi įkvėpimo.
„Tai, mano manymu, daug tikriau ir gražiau nei kopijuoti kas sezoną besikeičiančią gatvės madą ir vaikščioti apsirengus kaip pusė miesto“, - įsitikinusi R.Palšauskaitė.
Kita šį šeštadienį Varėnos rajone vyksiančio Blusų festivalio organizatorė Ugnė Krasauskaitė metus praleidusi Danijoje būtent ten užsikrėtė blusų ir mainų turgelių „virusu“.
„Nors ne visada renkuosi dėvėtus, bet stengiuosi nepraleisti progos pasiknisti ir tuose „lobynuose“, nes tai daiktai su istorija! Neretai galima rasti ir labai originalių, vienetinių egzempliorių. Maža to, taip yra tausojama gamta ir visi mūsų ištekliai, kadangi niekas negamina kažko specialiai man - aš tiesiog „perdirbu““, - dėvėtų rūbų pranašumus pabrėžia U.Krasauskaitė.
Gėdos virsmas mada
Nors seniau apsipirkimas iš Vakarų šalių atvežtų dėvėtų rūbų parduotuvėse buvo viena iš nedaugelio galimybių atrodyti išskirtinai, tačiau tuomet kažkodėl atrodė, kad daug garbingiau pirkti žemos kokybės drabužius siūtus trečiojo pasaulio šalyse ir pardavinėjamus Gariūnuose.
Vien tai, kad tie rūbai buvo nauji, nubraukdavo visus jų minusus – žemą kokybę, vienodą arba nuo garsių kūrėjų nukopijuotą dizainą, ką jau kalbėti apie tai, kad anuomet pirkėjui lietuviui visai nerūpėjo ar rūbas siūtas neišnaudojant vaikų darbo jėgos ir pan.
Ir, nors praėjusio šimtmečio pabaigoje dėvėtais rūbais buvo prekiaujama net nuosavuose butuose, juos išdėliojant ant sofų bei fotelių ir sukviečiant pažįstamus, tačiau tai buvo laikoma faktu, kurį geriau nutylėti, nes knistis „skudurų“ krūvose, o paskui dėvėti jau nešiotą daiktą buvo laikoma negarbingu dalyku.
Pats žodis „komisas“ po truputį jau reabilituojamas. Akiai užkliuvus už iškabos „komisas“ arba „priimami daiktai komiso pagrindais“ nuostaba jau nebekyla, nors vengiantys ne itin prabangią reputaciją įgijusio žodžio savo parduotuves labiau linkę vadinti „butikais“ (butique) arba „vintažo“ krautuvėlėmis. Tiesa, kaip teigia stilistai nors beveik visi „vintažiniai“ rūbai yra dėvėti, tačiau toli gražu ne visi dėvėti rūbai gali būti vadinami „vintažiniais“.
Šio reiškinio įsitvirtinimui bei naujo dėvėtų rūbų įvaizdžio atsiradimui, nors Lietuvoje jais buvo prekiaujama ir sovietmečiu, ir atgavus nepriklausomybę, paspirtį davė prieš kelerius metus prasidėjusi ekologiškos gyvensenos banga, pirmiausia palietusi sveiką mitybą, kosmetiką ir pamažu natūraliai įtraukusi ir mūsų aprangą bei avalynę.
Lietuvoje – mada, Vakaruose - norma
Apie „vintažo“ unikalumą ir patrauklumą ėmė kalbėti Lietuvos dizaineriai bei stilistai ir užsienyje studijuojantys, dirbantys Lietuvos scenos žmonės ir pamažu rūbai iš antrų rankų pradėjo darytis madingi, o ne gėdingi.
Tiesa, kol kas pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų yra tas, kad pas mus juos dėvi tie, kurie nori būti madingi, o Vakaruose dėvėti drabužiai jau įtvirtinę savo pozicijas ir nebėra vien paskutinis mados klyksmas, o labiau norma.
Nors, kalbant apie vaikiškus rūbelius, Lietuvoje, kaip ir Vakarų valstybėse, svarbiausia mokėti mažiau, pirkti juos pasiūtus iš kokybiškų medžiagų. Tai, dažniausiai įmanoma perkant ne naują, o jau dėvėtą rūbą.
Skirtingos priežastys – rezultatas tas pats
Ekologišką gyvenimo būdą išpažįstančių žmonių įsitikinimu, pirkti dėvėtus rūbus verta, nes taip pigiau, nes tai sumažina išmetamų senų bei pagaminamų naujų daiktų kiekį.
Be to, taip padedame mažinti planetos užterštumą, nes kiekvienas nepagamintas daiktas reiškia, kad į aplinką pateks mažiau toksinų, pesticidų, anglies dvideginio ir kitų kenksmingų atliekų, o kiekvienas iš naujo panaudotas daiktas reiškia, kad jis nebus išmestas ir taip nedidins planetos šiukšlių kiekio.
Tuo tarpu tie, kuriems labiau rūpi stilius, pabrėžia dėvėtų rūbų originalumo, kokybės svarbą bei ypatingą šilumą, kurią jie skleidžia – juk dažniausiai jau nešiotas drabužis ar aksesuaras turi savo „gyvenimo“ istoriją, kurią net galima pačiam išgalvoti ir pasakoti draugams, kai jie pasiteirauja iš kur šita įdomi rankinė, segė ar marškiniai.