Gera žinia gyventojams: plauti stiklo ir plastiko - nebūtina

Kaip tauta rūšiuojame vangiai ir dalis žmonių dėl to kaltina nepatogią vartotojui rūšiavimo sistemą. Kaip vienas iš pavyzdžių minimos plastiko ir stiklo atliekos, kurias prieš metant į rūšiavimo konteinerius, prašoma išplauti. Daugumai kyla klausimas, kodėl tokias atliekas reikia plauti ir papildomai eikvoti vandenį, ar to padaryti negali perdirbėjai pramoniniu būdu?

Savo ruožtu perdirbėjai dažnai teisinasi, kad jiems to padaryti neleidžia technologijos. Neva plauti užterštą tarą jiems brangiai kainuoja ir neapsimoka. O ar apsimoka paprastam vartotojui ? GRYNAS.lt domisi, kokias stiklo ir plastiko perdirbimo technologijas perdirbėjai taiko, kiek tai kainuoja ir ar taros plovimas namuose tikrai būtinas.

Atnaujinti technologijas – brangus malonumas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė sako, kad šiandien technologijos yra pakankamai pažengusios, kad žmonėms nereikėtų plauti stiklo ar plastiko pakuočių, tačiau, deja, realybė kiek kitokia.

V. Žekonis

Nereikia, kad stiklainiai nuo uogienės būtinai būtų išplauti, bet aišku ne su uogiene... Uogienės krosnyje sudega, bet neturėtų būti betono priemaišų, žemės, grunto, molio aplipusio – tai nėra gerai gamybai, jie užteršia krosnį, viskas lieka dugne.

„Teoriškai pakaktų žmonėms pašalinti produktų likučius, mat specialios mašinos gali išplauti tarą ir iš vidaus, ir iš išorės bei pašalinti sunkiai tirpius riebalus, aliejų ar klijus. Tikėtina, kad Lietuvoje perdirbimo įmonės neturi pačių naujausių technologijų, todėl ir prašo gyventojų išplauti tarą. Natūralu, kad jei įmonė perdirbėja investavo į technologijas praėjusiais metais, sudėtinga pakeisti visas perdirbimo linijas po metų ar kitų, mat tai yra itin brangus malonumas“, - aiškina VGTU dėstytoja.

Anot jos, čia svarbu paminėti ir ekonominės naudos aspektą. „Labiausiai suinteresuoti stiklo ar plastiko taros plovimu atliekų surinkėjai, parduodantys jas atliekų perdirbėjams. Kuo atliekos švaresnės, tuo surinkėjai gali brangiau jas parduoti. Vis dėlto, galime pasidžiaugti, kad kiekvienais metais atliekų perdirbimas Lietuvoje auga bent po kelis procentus, tad kuo labiau rūšiuosime atliekas, tuo bus daugiau investuojančių į naujas perdirbimo technologijas“, - GRYNAS.lt sakė A. Zigmontienė.

Prašo išplauti, nes likučiai pūva

Atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovės „VSA Vilnius“ Atliekų paruošimo perdirbimui skyriaus vadovo Lauryno Kazlausko teigimu, įmonė antrines žaliavas parduoda įvairiems Lietuvos, Rytų ir Vakarų Europos perdirbėjams.

„Nuolat bendradarbiaujame ir kontaktus palaikome su maždaug 30 perdirbėjų. Tai – tarsi antrinių žaliavų birža, ir sprendimą, kuriam tiekėjui parduoti antrines žaliavas, mes priimame remdamiesi komercinėmis sąlygomis. Tai ne viena kaina – atsižvelgiama ir į pirkimo apimtį, transportavimo kainas ir kitus kriterijus. Apskritai, dirbame su dviejų tipų antrinių žaliavų supirkėjais. Vieni jų ją tiesiog superka, susmulkina ir toliau parduoda jau paruoštą gamybai žaliavą. Kiti partneriai – tokie, kurie patys ir paruošia žaliavą, ir gamina iš jos produktus“, - sakė L. Kazlauskas.

Paklaustas apie plastiko ir stiklo taros plovimą, „VSA Vilnius“ atstovas teigė, kad jeigu taroje yra laki medžiaga, pavyzdžiui limonadas, sultys, vynas ar pan., tokios taros nebūtina plauti – pakanka išpilti jos turinį į kriauklę. Tačiau jeigu turinys nėra lakus, pavyzdžiui, butelis su aliejumi, jogurto ar grietinės indelis ir panašiai, gyventojui reikėtų jį praskalauti.

„Stropiai išplauti tokių indelių nėra reikalo, nes plastiko ir stiklo perdirbimo gamyklos dar kartą plauna atliekas, tačiau praskalauti būtina, dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jeigu įmetama tara su maisto likučiais, jie pūva, pelija, pasmirsta, tampa nehigieniška ir rūšiavimo bazėje tokia tara atskiriama bei galiausiai nukeliauja į sąvartyną.

Antroji priežastis – įmesta tara su maisto likučiais gali užteršti ir kitas antrines žaliavas. Pavyzdžiui, įmetus neištuštiną aliejaus butelį, riebalai gali patekti ant kitų plastiko ar stiklo atliekų ir jas teks išmesti į sąvartyną. Todėl maisto likučius reikia pašalinti ir rekomenduojama bent minimaliai praskalauti tarą, kurios turinys nėra lakus“, - rekomendaciją gyventojams pateikė L. Kazlauskas.

Plastiką apdoroja 5-iuose etapuose

„Perdirbinėjame tik vienos rūšies plastiką, tik PET butelius nuo gėrimų, vandens ir plauti jų nereikia, gamybinė linija pati viską išplauna. Arba nuo majonezo indelių irgi plauti nereikia“, - pasakoja „PET Recycling“ direktorius Arūnas Baranauskas.

Tiesa, pašnekovas priduria, kad situacija su kitokių rūšių plastikais, kurių jis priskaičiuoja net septynetą rūšių, gali būti kitokia: „PET butelių nereikia plauti, prieš metant į konteinerį, bet kiekvienam plastikui taikoma skirtinga perdirbimo technologija ir skirtinga linija turi būti“, - sako perdirbimo bendrovės vadovas.

Jis trumpai apibūdina, kad jų įmonėje taikoma tokia plastiko perdirbimo technologija – pirma plastikas išrūšiuojamas, nes žmonės, anot A. Baranausko, įsigudrina į rūšiavimo konteinerius primesti net batų. Tada plastikas yra smulkinamas, plaunamas karštuoju būdu, skalaujamas ir galiausiai džiovinamas.

Plauti nenori niekas, tačiau tenka perdirbėjams

Įvairių rūšių plastiką perdirbančios bendrovės „Polivektris“ tiekimo ir realizacijos skyriaus vadovas Viašeslavas Filipavičius GRYNAS.lt teigė, kad nešvari plastiko atlieka atliekai nelygi. Tokios, kurios lieka gamybinio proceso metu, kaip brokas būna palyginti švarios ir iškart tinkamos perdirbimui. Tačiau buitiniame lygmenyje susidarančios plastiko ar stiklo šiukšlės būna gerokai užterštos.

„Kaip reaguoja į valymą perdirbėjai, tarp jų ir mes? Kiekvienas sukasi kaip gali, atsižvelgiant į galimybes, sąnaudas, reikiamo galutinio produkto kokybę, bet dažniausiai perdirbėjai galų gale patys bando tvarkytis su žaliavų kokybe, jos švarumu. Būtų naudinga, jeigu gyventojai, renkantys plastiko, stiklo atliekas, stengtųsi jas valyti ir atskirti bent jau plastiko ir stiklo rūšis. Bet vėlgi iškyla klausimas, kiek žmogui ne tai, kad bus naudinga, bet kiek jis turės dėl to išlaidų, valant tuo pačius butelius ar kažką kitą, sunaudojant ar karštą, ar šaltą vandenį, kažkokias valymo priemones ir pan.“, - dėstė pašnekovas.

Jis sako, kad valyti plastiką ar stiklą pramoniniu būdu šiek tiek pigiau dėl didelio žaliavų kiekio, tačiau patiems perdirbėjams tai vis tiek lemia papildomus kaštus, todėl jie yra suinterestuoti šią prievolę perleisti gyventojams.

„Lazda turi du galus. Iš vienos pusės būtų labai naudinga ir gerai, kad atliekos pakliūtų pas perdirbėjus jau išvalytos, tai palengvintų perdirbimo procesą. Iš kitos pusės – tai būtų didesnė našta gyventojams, papildomos išlaidos, kurių visi stengiasi išvengti. Tokia situacija nesikeičia jau daugelį metų“, - sakė V. Filipavičius.

Išauklėti gyventojus greitai nepavyks

Pašnekovas pripažįsta pas save namuose atliekas rūšiuojantis jau daugiau kaip dešimt metų ir butelių papildomai neplaunantis.

„Žinau gamintojus, kurie surenka ir iš gyventojų, ir surinkėjų, ir „Žalio taško“, kurie surenka tokius butelius, pramoniniu mastu susmulkina, išrūšiuoja, atskiria lipdukus ir išplauna. Priversti gyventojus, kad jie stengtųsi valyti... Pagalvokite, pavyzdžiui, aliejaus buteliai būna riebaluoti. Gyventojui tokius butelius išplauti tikrai reikės skalbimo priemonės, nes vien su vandeniu tai padaryti – sudėtinga, arba jo reikėtų labai didelio kiekio. Gamybininkai, perdirbėjai, kurie žaliavas jau tonomis varo per minutę, tikrai sąnaudas turi, bet gyventojų išauklėti greitai nepavyks“, - svarstė V. Filipavičius.

Perdirbimo bendrovės atstovas sutinka, kad užterštus aliejaus butelius išvalyti pramoniniu būdu tikrai galima, tačiau čia jau kyla klausimas, kiek tai yra naudinga ir vertinga pačiai bendrovei.

„Rinkos kaina galioja ir atliekoms, perdirbtiems plastikams. Neleidžiama, kad į gamybą papultų nevalytos plastiko atliekos. Perdirbėjai nešvarias atliekas paleidžia per valymo įrenginius. Į perdirbimą, plastiko išlydimą gaunant antrines granules, niekas neleistų nevalyto plastiko.Tai technologiškai nepriimtina. Yra tam tikras leistinas procentas užterštumo, bet jis vis vien išsivalo pačios gamybos procese. Sakyti, kad gyventojų išmestos nevalytos atliekos gali užteršti kitas atliekas, neteisinga“, - sakė V. Filipavičius.

Geriau išrūšiuoti užterštą, nei išmesti į bendrą srautą

Gyventojams kartais diskutuojant, kas mažiau kenksminga – išmesti nešvarią atlieką į rūšiavimo konteinerį, tikintis, kad perdirbėjas ją išsiplaus pats, ar negaišinti jo laiko ir sviesti tokią atlieką į bendrą srautą, „Polivektris“ atstovas sako, kad derėtų rinktis pirmąjį variantą.

„Reikia išauklėti liaudį, kad bent jau stengtųsi rūšiuoti ir išrūšiuotas atliekas mesti į tam tikrus konteinerius. Yra keturios pagrindinės kryptys, kuriomis dirbama – plastikas, stiklas, popierius ir mediena. Bent jau šitoms kryptimis mums beliko išsiauklėti gyventojus iki vokiečių lygio, o gal kada nors stengtis, kad ir gyventojai išmetinėtų atliekas švarias“, - sakė pašnekovas.

Uogienės stiklainio steriliai išplauti nereikia

Skaidrias stiklo duženas perdirbančios Panevėžio stiklo gamybos įmonės „Guartis“ technikos direktorius Vytautas Žekonis GRYNAS.lt teigė, kad stiklo atliekos, patenkančios į perdirbėjų rankas, turi būti ne tik švarios, bet ir atskirtos – skaidri nuo spalvotos ir pan.

„Mes naudojame tik skaidrią stiklo tarą – mineralinio vandens butelius, šampano, degtinės butelius. Ji turi būti paruošta – atitinkamos geometrijos – nelabai smulki, bet ir nelabai stambūs gabalai, neturi būti plastikinių kaiščių, aliuminių žiedelių ir turi būti švari. Purvinos taros ir kainos skirtumas yra, ir stiklo krosniai purvas negerai – aišku, jis sudega, bet visi stiklininkai nori švaraus stiklo laužo. Vokietijoje, daugumoje Europos šalių stiklą plauna, yra gamyklos, kurios perplauna stiklo dūžį. Tik popierius mums nieko nekenkia – etiketės“, - paaiškina V. Žekonis.

Pašnekovas sako, kad iš tiekėjų bendrovė perka tik švarų stiklo laužą. Kita vertus, vyras svarsto, kad nešvari tara nereiškia sterilios taros: „Nereikia, kad stiklainiai nuo uogienės būtinai būtų išplauti, bet aišku ne su uogiene... Uogienės krosnyje sudega, bet neturėtų būti betono priemaišų, žemės, grunto, molio aplipusio – tai nėra gerai gamybai, jie užteršia krosnį, viskas lieka dugne“, - sakė „Guartis“ technikos direktorius.

Pasakodamas, kokia technologija taikoma stiklui perdirbti, pašnekovas sako, kad yra įvairių krosnių, kuriose stiklas perdirbamas. Vis dėlto, kaip pabrėžia V. Žekonis, stiklas nėra perdirbamas 100 proc. Skaidri stiklo tara gali būti perdirbama iki 40 -50 proc., spalvota iki 90 proc.

„Būna pasaginių krosnių, su skersinėmis liepsnomis, su elektriniu pakaitinimu, dujiniu. Stiklo atliekos yra maišomos su stiklo įkrova – smėliu, dolomitu, soda, kvarciniu smėliu. Yra visa receptūra. Stiklo dūžio šiandienai Lietuvoje yra didelis trūkumas, mes beveik 50 proc. atsivežame iš Lenkijos, Rusijos. Viena priežastis – labai prastai lietuviai rūšiuoja, antra – politiniai dalykai, susiję su buvusiomis pažymomis, gudravimu. Manau, kad stiklas Lietuvoje yra mažai perrūšiuojamas – prieš pusantrų metų dūžio buvo iš tikrųjų daugiau ir daug daugiau kompanijų buvo, o dabar išvežama daug į Baltarusiją, mainų pagrindu ir ten geresnės dar kainos nei čia“, - sakė stiklą perdirbančios bendrovės atstovas V. Žekonis.