Pametė galvą dėl gintarų
Gintarų gaudytojas ir „Gintaro gaudymo paslaptys“ ekskursijų gidas Igoris Osnač pasakoja, kad meilė gintarui kilo dar vaikystėje. Igoris gimė Klaipėdoje, todėl nuolat būdavo prie jūros, kur kartais rasdavo gintaro, vėliau pamatė ir kaip jį medžioja gaudytojai, pasigamino pirmąjį mažą tinklelį, vėliau – didesnį, dar didesnį, o galiausiai tiesiog nebegalėjo be tos veiklos gyventi. „Taip ir susirgau gintarlige“, – teigia jis.
Gintarų gaudytojas sako, kad nuo senų laikų žmonės bandė išgauti gintarą ir tam naudojo įvairius būdus: kasė iš marių dugno, bandė ištraukti nardydami. Bet pagrindinis jo išgavimo būdas kaip buvo, taip ir liko – gaudymas graibštais jūroje. Graibštai būna skirtingi, kiekvienas gaudytojas pasidaro sau patogų, skiriasi ir jų formos, ir dydžiai.
„Nardymui reikia turėti specialią įrangą, valtį, kažkur plaukti, kasinėti Lietuvos teritorijoje ir mariose uždrausta, o rinkti ir gaudyti gali bet kas. Ar su dviračiu turint laiko nuvažiuoji, ar su mašina. Vasarą net nereikia kažkokios specialios įrangos, pavyzdžiui, naudojamų neperšlampamų bridkelnių. Turi tinklelį ir viskas“, – kalba Igoris.
Jis įsitikinęs, kad gintarų jūroje yra neišsemiami klodai, todėl tik laiko klausimas, kada bangos išmes naują jų porciją: „Šimtams metų užteks visoms kartoms.“
Kiek gintaro jūra išmes, priklauso nuo daugybės dalykų. Igoris sako, kad būna dosnesnių metų, būna ne tokių gerų. Ar rasite lietuviškojo aukso priklauso nuo oro sąlygų, audrų kiekio ir stiprumo, srovių.
„Didžiausią įtaką turi dideli uraganai, audros. Šie metai neblogi, audra eina po audros, bet tokio tikro uragano nebuvo. Buvo daugiausiai stiprus šiaurinis vėjas, tačiau toks vėjas eina išilgai kranto ir neišjudina gintarų klodų iš gilesnių jūros vietų“, – sako jis.
Arčiau kranto esantis gintaras, pašnekovo teigimu, išplaunamas bangų ir greitai surenkamas paplūdimiuose vaikštančių poilsiautojų.
„Kiekvienas gintarų gaudytojas, toks fanatikas kaip aš, skiriasi nuo mėgėjų. Jeigu esi fanatikas, tai ir žiemą, ir sningant, ir lyjant, kai šalta, vis tiek brendi į tas bangas. Yra tokių, kurie stengiasi kuo daugiau pagauti ir parduoti, bet daug yra tokių, kurie tiesiog negali be to hobio gyventi. Kaip ir aš“, – pasakoja Igoris.
Jis sako, kad žmonės gintarų gaudymu domisi, jo vedamos ekskursijos yra populiarios ir pandemijos metu: „Žmonės nori ieškoti, daugiau sužinoti, o kažką suradę, žengti toliau. Jie nori gamtos, gryno oro, adrenalino, veiksmo. Jaučiasi, kad žmonės nuo darbų vis daugiau stengiasi pailsėti gryname ore.“
Žino, kur ir kada ieškoti
Igoris sako, kad gintarų gaudytojai nekalbūs ir savo paslapčių, kur ir kada galima sugauti daugiausiai gintaro, išduoti nelinkę. Kaip ir užkietėję grybautojai ar žvejai jie visi turi savo slaptas vietas ir žino geriausius būdus. Vis dėlto jis sutiko pasidalinti keliais patarimais, kuriuos svarbu žinoti išsiruošus į lietuviškojo aukso medžioklę.
„Pajūris didelis, gintaro visiems užteks, vietų, kur gaudyti, taip pat yra daug. Kuo didesnė audra, tuo daugiau šansų. Bet aš kalbu apie tikimybę. Kaip aš sakau, ji yra visada. Bet, kad ta tikimybė sugauti gintarą būtų didesnė, reikia tam tikrų sąlygų: audros arba stipraus vėjo nuo jūros. Kada jūra banguoja, geriausia, kad bangos kryptis eitų į krantą. Ir svarbus bangos periodiškumas – kad viena banga stumtų kitą. Ir jeigu tose vietose srovė yra pakankamai stipri, tada ji išstumia iš dugno pagaliukus ir kerpes, kur ir yra gintarai.
Pagaliukai ir kerpės jūros dugne veikia kaip šluotelės surinkdamos gintariukus kartu. Audros ir reikia tam, kad iš jūros dugno viską išjudintų. Kai bangos rimsta, trumpėja, prasideda to viso mišinio judėjimas arčiau kranto, vanduo netoli jo pasidaro drumzlinas. Ir tada ateina jau mūsų laikas. Reikia stebėti, kur priartėja. Kiek pasiekiam su bridkelnėm įbrendam. Arba tiesiog prie kranto skalauja tas šiukšlytes ir su tinklais bandom gaudyti“, – dalinasi Igoris.
Gaudyti gintarus galima ir dieną, ir naktį ištisus metus, pasakoja pašnekovas. Tik reikia stebėti situaciją, jei ant kranto nesimato jūros atneštų pagaliukų, kerpių ir dumblių, jų vietas vandenyje parodo besibūriuojantys kirai, kurie tame mišinyje ieškosi maisto.
„Pavasarį vyksta ledonešis, veikia srovės, kažkiek gintarų juda į jūrą iš Kuršių marių. Farvateris yra pakankamai gilus – 15, 5 metrų, iš marių per uosto vartus gintarus išneša toliau. Kur gilinamas uostas, tame grunte taip pat yra gintarų. Tas gruntas su gintarais, jei neužterštas, išvežamas į jūrą. Kiek žinau, apie 20 km nuo kranto gruntas iškraunamas, taigi per audrą tie gintarai irgi turėtų priartėti prie kranto. Mūsų pakrantėje srovės dominuoja iš pietų į šiaurę. Pagrindinė gintaro radimvietė yra Karaliaučiaus srityje, iš ten palei Kuršių nerijos krantus gintarai srovių nešami į mūsų pusę“, – pasakoja lietuviškojo aukso medžiotojas.
Gintarų būna pačių įvairiausių
Susiformavusių gintarų jūroje yra įvairių – ir didelių, sveriančių apie kilogramą, ir labai mažų – tarsi kruopos.
Gintarų gaudytojas sako, kad bangų skalaujamas gintaras dažnai suskyla, nusigludina. Tokių kruopų, žirnio dydžio gintarų yra daugiausiai, o štai didieji pasitaiko rečiau. Didžiausias, kokį pavyko sugauti Igoriui, buvo maždaug kumščio dydžio ir svėrė apie 200 gramų.
„Būna per metus randi – pagauni kelis gintarus nuo 50 iki 100 gramų. Yra žmonės pagavę ir suradę gintarų, sveriančių 200, 400 gramų, pusė kilogramo. Pasitaiko, bet retai. Dažniausiai gintarai yra iki kiaušinio dydžio. Gali pagauti skirtingų, pavyzdžiui, vienas–du kiaušinio dydžio, kiti – mažesni, koks vienas – didesnis“, – kalba gintarų gaudytojas.
Metimas dažniausiai būna trumpas, sako pašnekovas: „Kokią valandą meta gintarą, o po to toje vietoje pasikeičia srovė arba baigiasi gintarai, jei gaudytojų daugiau, ir viskas. Reikia turėti ne vieną tinkliuką, jie turi būti pritaikyti prie gaudymo sąlygų. Technika taip pat skiriasi – galima semti jūros atneštas šiukšles (dumblius ir pagaliukus), neštis į krantą ir žiūrėti, arba gaudyti pavienius gabaliukus.“
Pašnekovas tęsia, kad norint sugauti gerą laimikį, teks paplušėti fiziškai, o taip pat ir pasukti galvą.
„Gaudymui reikia ir fizinių jėgų, ir planavimo. Turi išskirstyti savo jėgas, nes valandą gali patampyti tas šiukšlytes ir gausi pompą. Turi galvoti, kur po to važiuoti, kad nerinktum kruopų, kai kitoje vietoje galima pasigauti didesnių gabaliukų. Galvoji, kur bristi, kur važiuoti, kur neverta. Reikia strategijos, nes visą laiką vandeny nestovėsi. Tai beveik mokslas. Kaip sporte siekiame geriausio rezultato – kuo didesnio gabaliuko gintaro, nes tada ir azarto daugiau, ir smagiau“, – juokiasi gintarų gaudytojas ir gintaro ekskursijų gidas.
Tikrą gintarą atskirsi iš kvapo
Igoris kolekcionuoja gintarą ir kolekcijos dalį rodo savo ekskursijų dalyviams supažindindamas su lietuviškojo aukso rūšimis.
Jis pasakoja, kad pagautą gintarą visada apžiūri namuose. „Su geru apšvietimu pažiūri, kaip atrodo, kiek spalvų susipynę, koks dydis, formos būna labai įdomios. Tai ir smagu, kad niekada nežinai, ką pagausi kiekvieną kartą.“
Pašnekovas pasidalino ir keliomis paslaptimis, kaip atskirti tikrą gintarą. Jis sako, kad gintaras yra lengvas, dažniausiai jo kraštai bus šiek tiek nuskilę dėl daužymosi į akmenukus jūros dugne.
Gintarą parsinešę namo, galite jį įmerkti į sūrų vandenį ir taip įsitikinti, ar tai tikrai gintaras. Igoris sako, kad gintaras sūriame vandenyje neskęsta. Mūsų jūra nėra pakankamai sūri, todėl gintarų klodai ir gludi jos dugne, o ne plūduriuoja vandens paviršiuje.
Dar vienas būdas, kaip įsitikinti, ką radote, yra kvapas. Pašnekovas sako, kad gintarą patrynus į delną, jis sušyla, ir pauosčius delną turėtumėte užuosti spygliuočių sakų kvapą. Jei kvapo nėra, greičiausiai radote ne gintarą. Nebent, sako pašnekovas, jeigu pirkote, įsigijote gerai padirbto gintaro papuošalą. Kartais gintaro dirbiniai padirbami taip gerai, kad net sakų kvapą galima pajausti.
Galima uždirbti net iki kelių tūkstančių
Gintarų vienodų nebūna. Skiriasi jų spalvos, forma, dydis. Tie, kam labai pasiseka, gali pasidžiaugti ir gintaru su inkliuzu. Nuo struktūros, spalvos, formos, įtrūkęs ar ne ir kitų savybių priklauso gintaro vertė.
Igoris sako, kad už per vieną gaudymą sukauptus gintarus kartais galima gauti nuo kelių šimtų iki net kelių tūkstančių eurų, tačiau tokių sėkmingų gaudymų būna vos keli per metus. Jis priduria, kad surinkti didelį kiekį – sudėtinga, nes daugiausiai gintaro vis tik yra vandenyje, todėl pranašumą turi tas, kuris jį gaudo įbridęs į jūrą.
„Jeigu pakliuvai, kai geras metimas, pagavai gražių, stambių gabaliukų nuo 50 iki 100 gramų svorio, tai vienas gramas gali kainuoti ir kelis eurus. Tuomet tų pavienių geros kokybės gabaliukų vertė gali svyruoti nuo 1 iki 10 eurų už gramą. Pavyzdžiui, yra karališkasis gintaras, jis yra baltos spalvos. Jo vienas gramas kainuoja kelis eurus. Jei tokį gražų, šviesios, baltos spalvos gabaliuką šimto gramų pagavai, jau koks tūkstantis eurų ir bus. Yra ir dar vertingesnių gintarų, pavyzdžiui, su skylutėmis, inkliuzais, kitokių atspalvių ir pan.“, – vardija pašnekovas.
Gintarus paprastai superka papuošalų gamintojai. Kartais papuošalų gamyba užsiima ir patys gintarų gaudytojai.
Pašnekovas prisimena, kad prieš kelis metus buvo tikrų tikriausia gintarų gaudymo, rinkimo, pardavimo karštinė. Juos tuomet labai pirko Azijos šalių gyventojai, taigi visi gintarų gaudytojai ir perdirbėjai ypač gerai uždirbo.