Per Grabnyčią burdavo orus
Vasario antrąją būdavo šventinama namų ugnis, aukojamos aukos Perkūnui, kad jis apsaugotų nuo gaisrų, piktos akies. Buvo spėjama apie būsimų metų orus, derlių. Jeigu diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Tikėdavo, kad pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasarą galima tikėtis dažnos perkūnijos.
Jeigu tądien dar daug sniego ant stogų, vasarą būsią vešlios pievos, o per šienapjūtę - daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena reiškia vėlyvą pavasarį ir tai, jog ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Mažiesiems buvo draudžiama daužyti varveklius - suguls linai.
Per Grabnyčias šventintą žvakę dzūkai degdavo ir nerimui užplūdus ar blogai nuojautai atslinkus.
Sakoma, kad per Grabnyčias jau pastebimi pirmieji pavasario ženklai - pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašelius, kad galėtų atsigerti.
Lietuviškai vasaris dar vadintas ragučiu, pridėtiniu, pūsiu, pusiniu, pustiniu, pusčiumi, mažuoju ragučiu.
Grabnyčių išvakarėse galima pabandyti išsilieti žvakelę savo rankomis. Siūlome perskaityti močiutės iš Dzūkijos nacionalinio parko pasakojimą.
Močiutės pasakojimas: kaip mano tėvulis žvakes lajo
„Koriai tamsūs senų bitių, šviesūs - jaunų. Kap gi vaškų paruošia žvakelėm liec? Užverda vandenio puodų ir ty verca korius. Atsneša niekocių, pasiima lantelį, kočėlaicį, sūramaišį iš drobelės. Pila vandenį su paslaidusiu koriu tan sūramaišin. Ir bėga su tuoj riebalu viskas niekotaitėn.
Pasdeda sūramaišį an lantelės ir bruka kočėlu. Darbas sunkus. Brukdavo tėvulis, o moma cik mačino. Palaikydavo, primdzinėj... Rankom karšta. Ba, jagu atauš - sustengs, gi nieko ir nepadarysi. Kokis keturis kartus brukdavo, vis verdancio vandenio užpildami. Sūramaišin liekci cik vaščienos (atliekos, -red. past.). Jas vertė darželin, kad dar bitukės pasnaudotų, žiedelius lankytų...
Vandenį su tuoj tauku (vašku, - red.past.), nešė gonkose ar tep, kur šalta, kad sustengtų. Vaškas per kokius tris - keturis pirštus viršum vandenio sustengsta. Tadum jau motulė ima, lipdo, kap duonos kepalėlius ir vėl pečiun peršildo. Ale veizdėja, kad neperkaistų - bus tamsus, o žvakelės juodos...
Kap gi žvakelį išsiliec? Lajo su lanku. Pirmiausia - lanku sus lankc. Lankas ėgliaus (kadagio, - red. past.), krukeliai irgi medžio. Ant kožno kriuko karc kelialinkų siūlalį... Knatas turi būc lino. Verpiant linų žvakėm nikdi neseilodavo. Buvo kokis tai praktikas - audimui seilok, audzant nesišauš.
Lankų pakaria palubėn. Stato kacilų su karštom bulbėm ar burokais (galima ir karšto vandenio), kad graita neužstengt, o jau anta jo – išlaistų bliudaicin vaškų. Dartės galima vaško jir nuspirkc pas bitininkus. Tadu pasijama kupkelį ir vaškų pila an kožno knato. Kas liekci – varva bliūdan.
Apeini ratų kokius dešimc - penkiolika rozų jir siūlalis apauga vašku. Randas žvakelė. Knato ilgį renkies tokį, kokio ilgio žvakelės raikia. Storis priklauso nuog ratų skaičiaus...
Žvakelė lydėjo žmogų visų gyvenimų. Krykštan uždegdavo pyrmų roz, o jau paskum nešės ir degė vis tų pačių žvakelį... Paskucinį roz uždega jau kadu žmogaus kelionė šion žamėlėj baigias.
Vaško žvakė labai jau gardziai kvepia. Jagu gryno vaško tai ir nevarva. Senieji kunigai nikdi mišių nelaikė jagu nedėgė an altorio cykro vaško žvakė.
Žvakelas neša šventinc per Grabnyčias. Dar ir šandzie vargiai rasi mūsų kaimuos moteriškaitį, katra neturėt švįstos žvakelės. Aš va kiek turiu – pilna pučkelė (dėžutė, - red. past.).