Gražuolės tūno ankštuose narvuose, dauguma jų snaudžia – na, ką daugiau beveiksi nedideliame narvelyje. Tada du vyrai baltais chalatais paima jų narvą, pasideda po itin ryškiomis lempomis ir apžiūrinėja. Šiek tiek pakrato. Jei dar neaišku, ar gražuolė verta titulo, ištraukia iš narvo ir laikydami už uodegos apžiūri įdėmiau.
Jokiu būdu neima už jokios kitos vietos - jei nukris bent plaukelis, juk augintojas pakels didžiulį skandalą. Tada atsargiai patapšnoja gyvūno kailį arba papučia prieš plauką stebėdami, per kiek laiko plaukeliai atgaus savo padėtį. Kuo tankesnis kailis – tuo aukštesnis įvertinimas.
Čempionės brangsta akimirksniu
Būtent taip atrenkamos gražiausio kailio šinšilos. Savaitgalį jos vertintos Tarptautiniame šinšilų šou, kuris Vengrijos šinšilų veisėjų asociacijos buvo surengtas labai neįprastoje aplinkoje – apie 100 kilometrų nuo sostinės Budapešto nutolusiame maždaug XIX amžiaus gynybiniame forte.
Galbūt todėl gražiausias šinšilas ir saugojo vyrukai, labiau primenantys kareivius nei šinšilų augintojus.
Įdomus sutapimas – kailinių žvėrelių tarptautinis konkursas vyko tą pačią dieną, kai Lietuvoje protestuotojai ragino nutraukti kailių fermų veiklą ir minėjo Pasaulinę dieną be kailio.
Kaip žurnalistei paaiškino šinšilų augintojas ir šios asociacijos narys Alvydas Barsteiga, vadinamojo kailio standarto čempionės, kitaip tariant, šinšilos, kurių kailis dviems visuotinai pripažintiems ekspertams pasirodo gražiausias, akimirksniu pabrangsta mažiausiai 100 eurų (apie 350 litų). Tokios šinšilos kaina jau gali siekti ir 350 eurų, kas vertinant litais pasiekia ir keturženklę sumą.
Čempionu savo kategorijoje (jos skirstomos pagal amžių, kailio spalvą, natūralaus kailio gyvūnai – pagal kailio tamsumą) tapusi šinšila gali būti rami – jos misija bus atsivesti kuo daugiau į save panašių jauniklių ir ji ilgai gyvens patogiame ar ne tokiame patogiame narve. Pasak A. Barsteigos, augintojų misija yra metams bėgant išgauti kuo geresnius ir įvairesnių atspalvių kailius.
Kaip pilkos pelytės virto „mėlynaisiais deimantais“
Tuo metu eiliniai pilki graužikai jau po kelių mėnesių virs kailiniais. Taigi, galima sakyti, jog neįprastas kailis – bilietas į ilgesnį gyvenimą ar išsigelbėjimas nuo mirtino „auskaro“.
Šinšilos yra nutrenkiamos elektros srove prisegus vieną laidelį prie ausies, kitą – prie uodegos. Dažniausiai tai daroma gyvūnams sulaukus 8-9 mėnesių, nors apskritai skurdžiuose Peru kalnuose, iš kur yra kilusios, jos gali išgyventi iki 20-ies metų (!).
TAGAVA atstovai sako, kad gavusios elektros šoką jos žūva iškart, o jų mėsa išlieka tinkama vartoti. Kiti kailiniai žvėreliai, pavyzdžiui, audinės, nužudomos dujų kamerose, tačiau jų niekas nebevalgo, mėsą tenka utilizuoti specialiose gyvulinių atliekų bendrovėse.
Vieno kailiuko kaina kaskart įvertinama aukcionuose, tačiau šiandien ji svyruoja apie 30 eurų (100 litų) už vienetą. Turbūt nė nereikia minėti, kad įdomesnis atspalvis ar visiškai šinšiloms nebūdinga spalva kainą kelia it ant mielių. Tačiau kartu atsiranda ir vienas minusas – šinšilų kailiai nuperkami tik tuomet, kai surenkamas pakankamas tam tikro atspalvio kailiukų kiekis, kad iš jų jau būtų galima pasiūti kailinius.
Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad kažkas atvežė ryškiai mėlynų ar violetinių šinšilų, tačiau veisiant išgaunami tokie natūralaus pilko šinšilų kailio atspalviai.
A. Barsteiga sako, jog net ir keisčiausios spalvos šinšila negali būti toliau auginama, jei dėl to patiria kančią. Iš esmės kailio spalvos variacijos - tai genetinės mutacijos, tačiau tokie gyvūnėliai turi gimti natūraliai, negalima siekiant išgauti norimą atspalvį jiems kenkti.
Kailiniai už prabangaus buto kainą? Tik duok!
Vieniems kailiniams gali prireikti nuo 10 iki 100 žvėrelių, priklausomai nuo drabužio modelio ir ilgio. A. Barsteiga pasakoja Rusijoje apžiūrėjęs žemę šluojančius šinšilų kailinius už 100 tūkstančių eurų (apie 350 tūkst. litų). Nors vyras pats augina šinšilas tokia kaina jį prajuokino: „Negi kas nors už tiek perka?“ - pasiteiravo jis pardavėjos.
Pastaroji tikino, kad vos atvežus šį modelį jis netrukus dingsta – tik paduok.
Taigi, kaip žmonės sako, būkime „biedni, bet teisingi“ - jei nesate išsiųstas į misiją Antarktidoje, nesate nei islandas, nei Šiaurės Rusijos, nei Suomijos gyventojas, be kailinių tikrai galite išsiversti.
Ir šimtai ūsus nerimastingai krutinančių šinšilų nutrenkiamos elektros srove vien tam, kad kažkas galėtų pasirodyti galinčiu įpirkti kailinius.
Gyvūnų teisių aktyvistė: kokia prasmė suteikti geras sąlygas, jei baigtis vienoda?
Kelias nuotraukas iš šinšilų parodos parodėme asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovei Aušrai Karklytei. Mergina teigė, jog tokie vaizdai jos nenustebino.
„Visų pirma, akcentuosiu, kad asociacija „Už gyvūnų teises“ nepritaria bet kokiam gyvūnų išnaudojimui žmogaus reikmėms (aprangai, maistui,pramogai ir t.t.), todėl ir komentaras apie kailių verslą ar šinšilų parodas, gali būti tik negatyvus, gėdinantis ir kvestionuojantis tokio verslo bei aprangos būtinybę“, - žurnalistei laiške rašė mergina.
„Kailininkų kalbos apie geresnes gyvūnėlių laikymo sąlygas, didesnius narvus, maistingesnius pašarus ir pan. tėra pasakos – juk gyvūnai po savo trumpo gyvenimo nužudomi, kad virstų kailiniais, apykaklėmis ar aksesuarais. Kokia prasmė suteikti jiems geresnes sąlygas, jeigu pabaigos scenarijus tas pats - žiauri egzekucija?“ - klausė A. Karklytė.
„Įdomu, kad kailininkai nujaučia savo verslo pabaigą. Tai visiškai realu, nes jau dabar kailių fermos yra uždraustos Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje ir Kroatijoje. Kitose šalyse galioja tokie gyvūnų gerovės arba kailinių žvėrelių laikymo įstatymai, kurie apsunkina kailininkų verslą, todėl fermos užsidaro arba persikelia į šalis, kuriose mažiau aktuali gyvūnų gerovė (Rytų Europos šalyse arba Kinijoje, Rusijoje). Neseniai Norvegijos sostinėje įvyko masinis protestas prieš kailių pramonę - tūkstančiai žmonių ėjo gatvėmis su plakatais ir atributika, išreikšdami nepritarimą kailininkystės verslui ir kailinių nešiojimui“, - sako asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovė A. Karklytė.
Pūkuotukės pešasi taip, kad skraido kudlos
Kaip jau minėjome, TAGAVA augintojai tikina, kad šinšiloms reikia atiduoti labai daug jėgų ir sukurti tokias sąlygas, kuriose kone galėtum gyventi pats. Jos nepakenčia netvarkos, drėgmės ir šalčio, todėl kai kurie šio verslo atstovai prisipažįsta iš pradžių šinšilas įkurdinę tiesiog laisvoje savo gyvenamojo pastato patalpoje ir tik vėliau pasistatę šildomą ūkinį pastatą.
Situacija šinšilų fermose gerokai skiriasi nuo tos, kurią visai neseniai regėjome prieš kailius kovojančios organizacijos „Tušti narvai“ išplatintame vaizdo įraše.
Kailis kuokštais lekia į šonus nebent tada, jei nepaisant storų narvo grotų ir specialių metalinių ar plastmasinių ankaklių, neleidžiančių pralįsti pro angą pas patinėlį, susitinka dvi patelės.
Jam užėjus į narvelį patelė sprendžia, ar atėjo tinkamas kavalierius. Jei ne – tegu tik spėja pasipustyti uodegą ir neria atgal į savo „koridorių“. Šiuo patinėlis gali patekti pas visas 4 pateles, tačiau jos pas patinėlį – ne. Tam tikslui šinšilų patelėms ant kaklo dedami specialūs žiedai. Augintojai tikina, kad jie yra itin lengvi ir gyvūnams diskomforto nesukelia.
„Net sunku patikėti, kad tokie mieli ir ramūs gyvūnai taip aršiai pešasi“, - sako šinšilų augintoja Laima. TAGAVA asociacijos narys A. Barsteiga priduria, kad jei nespėsi išskirti mielos žolėdės viena kita vanos tol, kol kažkuri neberodys gyvybės ženklų.
Ekologiškas pašaras - ekologiška ir mėsa
Per kelionę šinšilų augintoja Laima kelis kart pamini šinšilų mėsą. Ją moters šeima vartoja maistui ir tiki, kad tokią mėsą galima vadinti ekologiška.
„Šinšilų jautrus žarnynas, joms negalima duoti chemija tręšto šieno. Taigi jos ėda tik natūralius produktus. Pačios šinšilos nors ir nedaug, bet jų mėsa dietinė, primenanti triušieną, turi geležies, fosforo“, - kalba Laima.
Vyras priduria, jog augintojai jau kreipėsi į mokslininkus, kad pastarieji ištirtų šinšilų mėsos savybes. Tikrinti, ar ji tinkama maistui – nebereikia. Pirminiai tyrimai yra atlikti, pagal Europos Sąjungos taisykles šinšilų mėsa yra valgoma, o Pietų Amerikos šalyse šinšilos iki šiol laikomos mėsiniu gyvūnu.
Vis tik asociacijos TAGAVA prašymu Kauno technologijos universiteto maisto technologijų specialistai iki ateinančios vasaros ištirs ne tik naudingas šios mėsos savybes, tačiau ir jos paruošimo technologiją: kiek laiko ją galima išlaikyti žalią, kiek – paruoštą, kaip geriausia ją apdoroti.
Skatinant šinšilų mėsos vartojimą siekiama, kad šinšilų veisimu ir kailio gamyba užsiimantis ūkis nepaliktų gyvulinių atliekų.
Tyrimas, kuriam prireiks 70 tūkst. litų
Taip pat asociacijos nariai nusprendė ištirti, kokio dydžio narvuose šinšilos jaučiasi geriausiai – sunku patikėti, tačiau išsamūs tyrimai šioje srityje vis dar nėra atlikti ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali pateikti tik rekomendacijas šinšilų narvams.
Priminsime, jog šinšilos yra Pietų Amerikos, o konkrečiau – Peru gyventojos, kurias būtų galima pavadinti aukštalipėmis. Jos minta ne šviežia, o daugiausia padžiūvusia žole ir džiovintais vaisiais, nes kitokių savo tėvynėje nelabai yra regėję. Taigi viena iš šiuo metu galiojančių rekomendacijų – net iki 1 metro aukščio narvas. Turbūt nereikia sakyti, jog retas augintojas nori, kad vos vieno gyvūno narvas užimtų tiek vietos.
„Manau, kad dar geriau negu kailininkystės verslo ribojimas arba uždraudimas yra žmonių suvokimas, kad kailinių dėvėjimas yra žiaurumo ir nehumaniškumo demonstravimas. Kuo šinšilos fermų narvuose skiriasi nuo namie laikomų ir mylimų šinšilų arba kačių, šunų, triušiukų? - sako gyvūnų teisių aktyvistė A. Karklytė. - Šiais laikais tikrai yra didelis šiltų drabužių ne iš gyvūnų kailių pasirinkimas šaltajam sezonui, tad kalbėti, kad kailiniai - būtinybė, yra nenoras pripažinti tokio apdaro pasirinkimo priežastis. Jeigu kailiniai nešiojami dėl grožio, tokį pasirinkimą galėčiau pavadinti neetišku, tuščiu, šaltakraujišku... Galiu pasidžiaugti, kad vis daugiau ir daugiau žmonių susipranta nenešioti kailių ir gėdina ir Lietuvos, ir pasaulio garsenybes, kurios ateina į viešus renginius dėvėdamos kailinius“.Sekite gamtos, ekologijos ir aplinkosaugos naujienas, prisijungę prie GRYNAS.lt „Facebook“ draugų.