Viskas prasideda nuo sąmoningumo
Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis GRYNAS.lt paklaustas apie gamtininkų mėgėjų tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką pradeda lakoniškai: „gamtininkas gamtininkui nelygu”.
Pasak jo, negalima visko taip suabsoliutinti ir sakyti, kad štai, kokiai nors gamtos organizacijai priklausantis narys yra pavyzdingas, o gamtininkas mėgėjas dar nieko nesuprantantis diletantas. Anot jo, tai tik statusai. Viskas priklauso nu žmogaus sąmoningumo.
Vyras pridūrė, kad draugija turi etikos kodeksą, kuriuo vadovaujasi – kaip gamtininkas gali elgtis, kaip negali, ką turėtų daryti, ko neturėtų ir panašiai.
Kalbėdamas apie gamtininkus mėgėjus, L. Raudonikis džiaugiasi galėdamas įvardinti, kad kai kurie iš jų kasmet Lietuvos gamtos pažinimo istorijai palieka ryškų ženklą. Vienas iš pavyzdžių, Jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjas Saulius Karalius. Pasak L. Raudonikio, Saulius pernai atrado naują paukščių rūšį. O kažkada per metus buvo radęs net 3 ar 4 naujas rūšis.
„Gamtos mėgėjas yra labai „slidus“ terminas, kuris sunkiai apibrėžiamas. Ornitologai vartoja kitokią terminologiją: gamtos stebėtojai, gamtos fotografai, patyrę stebėtojai, nepatyrę stebėtojai ir panašiai.
Patyrę stebėtojai yra kvalifikuoti ir dažnai nenusileidžia savo žiniomis profesionalams. Remiantis jais, galima pasigirti daugybe atradimų, pavyzdžiui, surinkta nauja informacija apie retas rūšis. Į nepatyrusius stebėtojus žiūrime palankiai. Jie myli gamtą, rūpinasi paukščiais, patyrę stebėtojai kartas nuo karto juos apmoko, pataria, dalijasi patirtimi. Iš esmės, grįžtant prie terminologijos, bet kurį žmogų būnantį gamtoje galime pavadinti gamtininku mėgėju“, – terminologijos ypatumus vardijo L. Raudonikis.
Kalbėdamas apie gamtininkų mėgėjų vaidmenį Lietuvos gamtos kontekste, L. Raudonikis sako manąs, kad kuo daugiau yra tokių gamtininkų, tuo daugiau gali atsirasti naujos ir naudingos informacijos. Be to, jie pastebi įvairias negeroves – brakonieriavimą, nelegalius miškų kirtimus ir kitus pažeidimus.
Gamtos fotografai – potencialūs gamtos priešai?
L. Raudonikis svarsto, kad neretai gamtos fotografus bandoma „kalti prie kryžiaus“ už jų veiklą.
Jo teigimu, negalima kalbėti apie visą bendruomenę, nes jeigu vienas elgiasi blogai, tai dar nereiškia, kad ir kiti tokie patys. Tačiau jis sutinka, kad neretai gamtos fotografų noras užfiksuoti kažką įdomesnio, nematyto, gali prasilenkti ir su žmogiškomis vertybėmis.
„Nereikėtų peržengti tam tikrų ribų. Gamtos fotografai dažnai nori padaryti unikalias paukščių nuotraukas. Jie nori prieiti kuo arčiau paukščio ir užfiksuoti geresnį kadrą, tačiau gali būt, kad taip jie padaro didžiulę žalą visai apie tai nesusimąstydami – ištrypia vietą, išgąsdina paukščius, jų jauniklius, privilioja plėšrūnus.
Jeigu gamtininkas ne koks „šaltas“ kolekcionierius, ar „pragmatiškas“ fotografas, kuris nori užsidirbti savo duonai, tuomet atsiranda daugiau gamtos mėgėjų, kurie stebi gamta, jam ji rūpi. Tai yra sveikintinas dalykas. Tai lyg visuomeniniai prižiūrėtojai“, – gamtos fotografų vaidmenį apibūdino pašnekovas.
Jis prisimena ir kelis neigiamus įvykius, susijusius su gamtos fotografais – vyrui ne kartą teko rasti prie plėšriojo paukščio lizdo sukaltas kaladėles, kad fotografui būtų patogiau užlipti į medį, ar įrengtas laikinas palapines. O kelis sykius buvo pastebėjęs net ir tokių, kurie organizavo ekskursijas, vesdami fotografų grupes prie paukščių lizdų. Tai jau savaime kelia ne tik paukščių, jų jauniklių, bet ir visų kitų gyvūnų baimę.
Užsienyje – žingeidūs pažeidėjai ir sodininkų draugijos
L. Raudonikis užsimena ir apie užsienio patirtį.
Užsienyje paplitęs terminas „tvičeriai“, kurį nusakyti lietuviškai keblu. Tai lyg „blogoji stebėtojų grupė“. Jie renka įvairias rūšis. Kas mėnesį, kas pusę metų ir t.t. Šioms grupėms svarbiausia pamatyti vieną ar kitą rūšį, jie gali išbaidyti paukštį, kitus gyvūnus, suniokoti teritoriją. Tokie „gamtininkai“ vedami savo užsibrėžto tikslo, pamiršta visas neigiamas pasekmes. Šiuo atveju, žingeidumas peržengia gamtos etikos ribas.
Tačiau nesureikšminant tik blogų gamtos mėgėjų savybių, pašnekovas išskyrė, kad Lietuvoje nors ir nėra dar populiarios, tačiau užsienyje šiuo metu „ant bangos“ kuriasi įvairios tam tikros vienos rūšies draugijos. Pavyzdžiui, sodinininkai.
Juos tai pat galėtume laikyti gamtininkais mėgėjais, tačiau jie apsiriboja savo, ar kaimyno kiemu. Bet nereikėtų iškart šių mėgėjų „nurašyti“, mat jie taip pat gali atrasti naujas rūšis ar pasidalinti kita naudinga informacija stebėdami ir nagrinėdami savo sodus.
Svarbu būti svečiu, o ne šeimininku
Panašiomis mintimis dalijosi ir kitos Lietuvos gamtos draugijos. Esminis teiginys, kuris kartojosi bene dažniausiai – viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, santykio su gamta.
Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas Deividas Makavičius pritarė daugumai išsakytų minčių, tik papildydamas, kad blogiausias gamtos mėgėjo „lygis“, kurio jie netoleruoja ir neskatina – žingeidumas, asmeniškų siekių tenkinimas.
„Vienas iš pavyzdžių, fotografija prie lizdų, kai pats žmogus prie jų įsiamžina. Tai gyvūnų trikdymas. Gal skambės kurioziškai, tačiau ar jums būtų malonu, jeigu pas jus įlistų į miegamąjį ir fotografuotų? Mačiau nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip ritasi ritasi paukščių jaunikliai, o išsigandusi patelė palieka savo vaikus. O fotografas džiaugiasi, kad oho, kokį momentą nufotografavau! Na ritasi, tai ritasi, nieko naujo čia nenufotografuosi... Tik kelsi pavojų gamtai. Pagrindinis principas – stebėk gamtą, tačiau jai nekenk“, – konstatavo D. Makavičius.
Gamtos pažinimas žalingas visais atžvilgiais
Grįždamas prie šikšnosparnių D. Makavičius išskiria, kad šikšnosparniais dažniausiai susidomi žmonės, kurie anksčiau tyrinėjo paukščius. Pasak jo, paukščius stebi „masė“ – daugybė žmonių. O šikšnosparnių stebėjimas, jau yra kažkas naujo, ne taip kaip paukščiai – nuglaistyti, „nučiupinėti“, „išfotografuoti“.
Vyras prisimena, kad ankstesniais laikais, kai nebuvo interneto, o ir literatūros apie šikšnosparnius nebuvo daug, gamtą tekdavo pažinti savamoksliškai.
„Pastebime, pačiupinėjame, pažieduojame, pamatuojame ir t.t. Tai aišku irgi kenkimas, tačiau šis kenkimas gamtai minimalus, nes iš tų pačių žmonių vėliau išaugo kažkoks gamtininkas, kuris vėliau padarė kažkokį žymiai geresnį darbą gamtosaugai.
Pirmasis gamtos pažinimas bet kokiu atveju yra žalingas. Visi gamtą pažįsta tyrinėdami. Jeigu kalbėtume konkrečiai apie šikšnosparnių stebėjimą, tai pirmą sykį jį pamatęs, žmogus pradeda domėtis, skaityti literatūrą, ieškoti platesnės informacijos, o tik tada leidžiasi į jų stebėjimą ar paieškas. Čia būtų piešiamas geriausias scenarijus.
Retai būna, kai dar nė karto nematęs šikšnosparnio, žmogus apie juos ima rinkti informaciją, domisi, o tik tada nusprendžia jį pamatyti. Viskas viską atvirkščiai, kaip minėjau, pažinimo keliu“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Jis prisimena, kad anksčiau, kai žieduodavo paukščius, vyravo didžiulė euforija ir siekis apžieduoti kuo daugiau paukščių. „Ypač tarybiniais metais, kai būdavome moksleiviai. Pavyzdžiui, apžieduoji strazdo jauniklį, vėliau grįžti – tuščias lizdas, nors jauniklių ten turėtų būti. Subrendus jau supranti, kad taip plėšrūnams, to net nenorėdamas, parodei lizdą...“
„Nedoras“ žymiausio Lietuvos gamtininko poelgis?
D. Makavičius sako, kad nevienareikšmiškai galima laikyti atvejį, kai žinomas Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas yra nušovęs gyvatėdį. Tiesiog to reikėjo paukščio pažinimui, analizei, o vėliau ir kuriamam jo muziejui, kad retas egzempliorius išliktų bei jį galėtų pamatyti lankytojai.
Kaip sako pašnekovas, visi Tadą Ivanauską prisimename geruoju. Dabar jo poelgis (gyvatvėdžio nužudymas – aut. pastaba) greičiausiai atrodytų kaip gamtos žalojimas.
Tuo laiku šį poelgį būtų galima laikyti kaip rūšies pažinimą ir jos užfiksavimą, nes Lietuvoje ši vanaginių šeimai priklausanti rūšis jau yra beveik išnykusi.
Svarbiausia – pateikti ir gauti informaciją
Šikšnosparnių tyrinėtojas pastebi, kad gamtininkai mėgėjai besidomintys šikšnosparniais yra be galo naudingi, mat pagal Lietuvos mastelį šikšnosparnių nėra tiek jau daug, kaip ir juos stebinčių žmonių.
Pavyzdžiui, prieš 3 metus manyta, kad dvispalvis plikšnys Lietuvoje net nežiemoja, tačiau vėliau savo svetainėje nurodę šikšnosparnių rūšis, D. Makavičius su kolegomis sulaukė žmonių pranešimų, kad vienoje ar kitoje vietoje jie pastebėjo šios rūšies šikšnosparnių.
Kaip sako vyras, tai susiję ir su informacijos pateikimu – kuo daugiau žmogus turi informacijos, tuo didesnė tikimybė, kad pamatęs naują rūšį, jis apie ją praneš specialistams.
Mokinių ydos – šikšnosparnių rinkimo„lenktynės“
Kaip dar vieną problemą gamtai, be gamtos fotografų, D. Makavičius išskyrė ir smalsiuosius moksleivius. Žingeidumas yra sveikintina vertybė, tačiau, kai jis peržengia supratimo ribas, gamtai kyla pavojus.
„Jie nori pažinti, domėtis. Tačiau tą reikia daryti protingai. Esu girdėjęs atvejų, kad Panerių tunelyje vykdavo „lenktynės“, kas daugiau „nurankios“ šikšnosparnių. O kur juos vėliau dėdavo, pasakyti sunku. Tačiau paskutiniu metu pranešimų, kad moksleiviai užsiimtų tokiomis „lenktynėmis“ neradome.
Dar yra Šilo bunkeriai. Ten gyvena europinis plačiaausis. O bunkerius linkę tyrinėti jau vyresni žmonės, nebe moksleiviai. Nors jie tų šikšnosparnių ir nepamato, tačiau neigiamą įtaką daro – juos išgąsdina. Neretai ten rasdavome ir primėtytų alkoholio butelių ir kitų šiukšlių“, – ydas vardijo pašnekovas.
Fotografas apie fotografus
GRYNAS.lt pasiteiravo, ką apie išsakytą organizacijų nuomonę mano gamtos fotografas, gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ organizatorius Romualdas Barauskas.
Jau pokalbio pradžioje fotografas teigė žinantis šią niekada „nesenstančią“ problemą, apie ją kalbantis tiek su gamtininkais, tiek su kitais fotografais.
Jo teigimu, kiekvienas žmogus, nepriklausomai ar tai būtų fotografas, medžiotojas, ar poilsiautojas, vienokiais ar kitokiais būdais gamtai pakenkia.
Kaip ir kiekviena organizacija, tai ir fotografų narių klubas po truputį formuoja tam tikras etikos nuostatas, kurios ilgainiui turėtų suformuoti tam tikrą pasaulėžiūrą ir tradicijas, kaip turėtų elgtis gamtos fotografas.
Tačiau R. Barauskas iškelia mintį, kad kaip ir gamtos fotografai, taip ir, pavyzdžiui, mokslininkai sukelia tas pačias, o kartais ir dar didesnes problemas.
„Ar aš tą paukštį žieduosiu, ar fotografuosiu, ar lizde esančius kiaušinius matuosiu, ar fotografuosiu, kas yra blogiau? Kuris procesas blogesnis? Manau, kad visi vienodai esame nepageidaujami kliuviniai gamtai. Be to, žinau ne vieną mokslininką, kuris nesiskaito su gyvūna ir siekia tik rezultato, nesigilidanamas į pasekmes. Jeigu kalbėtume bendrai, tai sakyčiau, kad mokslininkai padaro daugiau blogybių negu fotografai. Tačiau grįžtu prie minties, kad sąmoningas žmogus gamtoje turi jaustis svečiu, o ne šeimininku“, – svarstė gamtos fotografas.
Grybautojai ir uogautojai gamtai kenkia labiau nei fotografai
R. Barauskas iškėlė mintį, kad dažnai sakoma, jog fotografų, kurie veržiasi fotografuoti gamtos ir tai sukelia tik daugybę problemų, yra daug. Tačiau tai veikiau mitas, mat negalima visų neigiamų padarinių gamtai suversti tik fotografams.
„Juk grybautojų yra 1000 kartų daugiau nei gamtos fotografų. Ir kai jie paplūsta po miškus, tai 1000 kartų daro daugiau žalos negu fotografai. Tai į tokius pasakymus, kad nefotografuokime gamtoje, nes tai ją trikdo, atsakyčiau, tai tada negrybaukime, neuogaukime, nemedžiokime, neikime į mišką pasivaikščioti, pailsėti.
Kiekvienas iš mano išvardintų pavyzdžių, vienaip ar kitaip trikdo gamtą. Bet tai, deja, neišvengiama. Pasikartosiu, sąmoningas žmogus, nesvarbu ar tai fotografas, ar medžiotojas, ar grybautojas bandys gamtai kenkti, kaip galima mažiau“, – svarstė pašnekovas.
Fotografai – visuomeniniai sargai
Kalbėdamas apie teigiamą gamtos fotografų indėlį į gamtą, jos saugojimą, pašnekovas pastebi, kad neretai fotografai užfiksuoja naujas paukščių rūšis, o tai galima patvirtinti tik jas nufotografavus.
Be to, ne vienas yra užfiksavęs brakonierius, kas vėliau leidžia juos atpažinti ir įrodyti jų pažeidimus.
Stebėjimui ir žvėrių fotografavimui R. Barauskas kasmet skiria apie 120 parų. Vyras juokauja, kad turbūt tam skiria daugiau laiko negu įprastu gamtininku dirbantis žmogus.
Per tą laiką jis pamato įvairiausių dalykų – tiek brakonierių, tiek juos gaudančių gamtininkų, pažeidėjų, kurie neteisėtai ruošiasi miške kirsti medžius. Apie gamtos pažeidėjus vyras praneša aplinkosaugininkams, o ir kartas nuo karto juos užfiksuoja.