Dailės akademijoje studijuojanti Indrė Stasiukynaitė, gavusi užduotį „Estampas“ prisiminė skaitytas istorijas, kaip išgaunama natūrali oda ir taip gimė idėja meniškų, tačiau stiprią žinutę apie žiaurumą ir skausmą nešančių plakatų serijai.
„Tiesą sakant, dirbu batų parduotuvėje. Šiam darbui teko paskaityti daug informacijos, kaip batams gaminama natūrali oda. Kaip tą gyvūną nulupa, nuskuta, tiesiog iš jo išsityčioja. Iki tol niekuomet nesigilinau į tokius dalykus. Pasidarė labai gaila. Tai įkvėpė šiam darbui, nes norėjosi parodyti visuomenei, kaip gyvūnai yra aukojami dėl tokio dalyko, kaip mada, prabanga“, - entuziastingai idėją pristatė menininkė.
Tenka pamiršti įsitikinimus
I. Stasiukynaitė prisimena skaičiusi, kaip tam tikros rūšies gyvatėms oda nudiriama dar gyvoms. Manoma, jog tokiu būdu oda būna kokybiškesnė. Po šios patirties gimė plakatas „Tapti batais nebuvo mano svajone“.
„Įdomu, kaip žmogus jaustųsi, jei jo kūną, jo odą panaudotų kažkokiam aksesuarui?“ - retoriškai klausia mergina.
Indrė prisipažįsta, jog ji dirba parduotuvėje, kurioje prekiaujama tik natūralios odos batais. Tai akcentuojama kaip vertybė ir merginai tenka patarinėti klientams nutylint savo įsitikinimus.
„Bet juk yra tiek pakaitalų – odos, taip pat yra dirbtinis kailis ir nereikia nieko žudyti. Manau, kad odos pakaitalai yra pranašesni už tikrą odą. Jie pralaidesni orui, geriau išgarina drėgmę. Bet visi nori tos natūralios odos – nežinau, ar čia tokia žmogaus prigimtis – žudyti ir naudoti sau,“ - svarstė mergina.
Indrė tegia pati vengianti natūralios odos ar kailio gaminių.
Subtiliai žiaurūs vaizdai
Įvairiuose gyvūnų teisių aktyvistų tinklalapiuose plakatai prieš kailio dėvėjimą, dažniausiai vaizduoja kruvinus gyvūnus nudirtu kailiu. Tačiau I. Stasiukynaitė rinkosi menišką protesto būdą.
„Norėjau viską pavaizduoti subtiliai. Ne taip, kad jei jau atrodo kraupiai, vadinasi, yra žiauru.
Norėjosi, kad žmogus pajustų tą gyvūno skausmą. Nenorėjau vaizduoti krauju aptaškytų plakatų. Pati piešimo technikos idėja kilo pasirėmus vieno mėgstamiausių mano autorių – Rene Almanza kūryba. Gyvūnas nulupta oda yra toks tarsi „ištrupėjęs“. Norėjau viską pavaizduoti jautriai, kad ne vaizdas sukrėstų savo žiaurumu, bet žmogus šiek tiek įsigilintų į patį piešinį, užrašytą tekstą.
Manau, kad darbai galėtų būti pritaikyti ne tik meno erdvėje, bet ir demonstruojami visuomenei“, - pasakoja plakatų autorė.
Erzina ir pigi kultūra
Kol kas šie plakatai – vienas iš Indrės studijoms reikalingų darbų, tačiau ateityje ji norėtų prisijungti prie socialinės akcijos ir juos demonstruoti platesnei auditorijai.
Dar viena Indrę erzinanti tema- šiuolaikinė Lietuvos pop-kultūra, tuščių žvaigdžių garbinimas bei populiarinimas įvairiuose žurnaluose. Būsima menininkė žada, kad ateityje teptuku protestuos ir prieš „plastmasinę“ blizgučių kultūrą.