Žmonės dažnai turi tam tikrą išankstinę nuomonę apie skirtingose šalyse gyvenančių žmonių gebėjimus gaminti vienus ar kitus daiktus. Pavyzdžiui vieniems atrodo, kad gerą automobilį gali pagaminti tik vokiečiai, kitiems – kad tik japonai. Nors nepaisant to, žmonės perka ir itališkus, ir korėjietiškus, ir netgi rusiškus automobilius. Mat yra daugiau ir svaresnių argumentų, tokių kaip kaina, specialios reikalingos charakteristikos, skonis ir mada.
Taip pat populiaru manyti, kad lietuviški pomidorai ar kriaušės yra vertingesni už lenkiškus. Kadangi Lietuvos gamtinės sąlygos tikrai nėra geresnės už Lenkijos, o atstumas nuo Vilniaus iki kai kurių Lenkijos teritorijų yra trumpesnis nei iki, pavyzdžiui, Klaipėdos, tokia nuomonė siejama labiau su kultūriniais dalykais, o ne su fizinėmis daikto savybėm. Pagalvokim patys, ar Vilniaus Šnipiškių rajone tarp miesto magistralių išaugintas pomidoras yra geresnis nei tas, kuris užaugo kokiam kaime, netoli Seinų? Arba „šiltnaminis“ lietuviškas ir lauke užaugęs lenkiškas? Arba ekologiškas lenkiškas ir pramoninis lietuviškas?
Tai gal visgi ne kilmės šalis yra esminis veiksnys sprendžiant apie produkto gerumą? Nebent manome, kad visi lenkiški pomidorai yra daugiau purškiami chemikalais, gauna mažiau saulės ir žemės nei lietuviški. Abejočiau.
Tačiau žmonėms patinka turėti nuomonę apie vienos ar kitos šalies gyventojus, jų darbštumą ar tingumą, gebėjimus ruošti maistą ar virti kava, siūti švarkus ar gaminti laikrodžius. Tos nuomonės niekaip negali būti objektyvios – nes atsitraukę ir bent kiek pamąstę sutiksime, kad visur yra įvairių žmonių ir mes ne su visais jais ar jų gaminiais susiduriame. Tačiau ši nuomonė svarbi, nes padeda žmogui pasirinkti – ką padaryti šiais laikais nėra taip lengva. Be to, taip tiesiog įdomiau gyventi – galų gale tai tema niekuo neįpareigojančiam pokalbiui, pvz., ką labiau mėgstate japonišką ar kinišką žalią arbatą? Ir kaip „jie ten ją gamina ir geria ir todėl yra tokie sveiki“.
Beje, apie Kiniją. „Pagaminta Kinijoje“ - bene kontraversiškiausia etiketė prekei. Yra dalykų, kurių gamybos tradicijos Kinijoje yra vienos seniausių, pvz., arbatos, žolinių vaistų, tekstilės, keramikos, kulinarijos… Kita vertus, lyg prekės nekokybės ženklas skamba „Made in China“ pramonės ar elektronikos gaminiams. Ir šios išankstinės nuostatos nekeičia faktas, kad visos garsiausios elektronikos bendrovės, net ir pačios balčiausios, detales gamina ten pat - Kinijoje. Gamina skirtinguose fabrikuose, vykdo skirtingą personalo politiką, kitaip motyvuoja ir kitaip kontroliuoja kokybę. Todėl ir produkcija skiriasi. O prie ko čia Kinija? Tai aš ir sakau, kad tik šiaip, pokalbiui palaikyti prie arbatos.
Kilmės šalis dar mažiau įtakos gali turėti maisto produktų atveju. Kadangi dirbamos žemės trūksta, o žaliavų kainos pasaulyje svyruoja neįtikėtinai, maistą gaminančios bendrovės stengiasi sumažinti riziką ir įsigyti savo žemės, kur gali būti auginamos joms reikalingos kultūros. Arba sudaryti sutartis su vietos gamintojais.
Tokiais atvejais auginama pagal įmonės standartą, o ne kaip vietiniai ūkininkai įpratę. Nes muziką užsako tas, kuris produkciją realizuoja. Tai ypač akivaizdu ekologiškų produktų atveju. Ekologiškos produkcijos auginimo ir perdirbimo būdas Europos Sąjungos šalyse yra vienodas, o kad jo būtų laikomasi prižiūri sertifikuojančios institucijos. Jei įmonė sertifikuoja savo produkciją Vokietijoje, nėra didelio skirtumo, ar žaliava užauginta Lenkijoje, ar Olandijoje, ar Lietuvoje – svarbu kas nustatė standartą ir kontroliuoja kokybę.
Šiame kontekste net keista, kad prekės kilmė lieka privaloma eilute neperdirbtų maisto produktų ženklinime. Ypač tai keista ES šalių atveju, kur visi su maisto sauga susiję reikalavimai yra suvienodinti. Sutinku, kad standartų laikomasi ne visada. Tačiau vargu ar galima sieti pažeidimų tikimybę su kultūros išauginimo vieta. Juolab, kad dažnai ją supakavo ir pardavė (gal ir sertifikavo) visai kitoje šalyje.
Standartizavimas yra labai prieštaringas reiškinys. Viena vertus jis leidžia atpiginti produkciją ir palengvina vartotojo dalią renkantis. Pavyzdžiui, vieningas ekologiško maisto standartas ir ženklinimas leidžia vartotojams jį atpažinti. Kosmetikos gaminiams tokio standarto nėra, tad vartotojams sunku susigaudyti, o sąžiningiems gamintojams išlikti rinkoje dėl produkcijos, kuri tik vaizduojama kaip ekologiška, gausos. Kita vertus, standartizacija smarkiai riboja gamintojų galimybes kurti naujus produktus ir pasiūlyti vartotojams tam tikrais aspektais aukštesnės kokybės prekes – juk ženklinti vis viena turi taip pat.
Kilmės šalies atveju, tikrai nebūtų jokios skriaudos vartotojams, jei ši informacija ant pakuotės nebūtų privaloma. Kadangi nemažai žmonių norėtų tą kilmę matyti (nepaisant to, kad kaip aptarėm, tai mažai ką bendro turi su prekės kokybe), dalis gamintojų ją ir rašytų. Tačiau tais atvejais, kai perkama iš kelių šalių arba kai norima akcentuoti būtent gamintojo, o ne žaliavos augintojo prekinį ženklą ir atsakomybę, to būtų galima nerašyti nenusižengiant teisės aktams.
Pasaulis jau senokai tapo globalus ir darosi tik globalesnis. Žmogui neretai to margumyno yra per daug ir jam kyla noras įvairovę „suvaldyti“: standartizuoti bei reguliuoti. Tikimasi, kad taip bus geriau visiems. Bet nebūna. Jei gamintojai ir prekybininkai būti mažiau apkrauti privalomais dalykais, jie galėtų daugiau dėmesio skirti vartotojų norams tenkinti. Nes žmonės ne tik renkasi labai skirtingas prekes, bet ir nori apie jas pačios įvairiausios informacijos. O laikas ir vieta visada yra riboti.