Vis dar kelia tapatybės klausimą
Paroda Vokietijoje – didelė ir gerai organizuota. Net nelabai žinančiam, ką ten veikti, manau yra kur paganyti akis (o neretai ir gomurį palepinti), tad žinančiam ko nori - tai puiki vieta ir proga savo sumanymams vykdyti.
Kuo ši paroda skiriasi nuo kitų – joje vis grįžtama prie tapatybės klausimo - pačios srities apibrėžimų ir apsibrėžimų. Tai gana reta. Juk automobilių parodose niekas nesvarsto, kuo automobiliai skiriasi nuo vežimų ar traukinių, o žaislų parodose nekeliamas esminis klausimas – ar žaislu vadinamu daiktu iš tikrųjų galima žaisti. Tuo tarpu „Biofach’e“ praktiškai kiekvienais metais vyksta diskusijos, kas yra eko (organic), kaip tai atpažinti ir pažymėti.
Ne verslo interesantai į parodą leidžiami tik šeštadienį, nors kartais, matant minias lankytojų vokiškose salėse, kyla įtarimas, kad norėdamas čia gali patekti ir tiesiog žioplinėtojas. Visgi visas kitas tris dienas - tai yra verslo ir mokslo renginys, kuriame randami produktai, partneriai, atsakymai į klausimus ir daug naujų klausimų.
Diskuotuoti klausimai, kurie neturėjo būti vieši
Trumpai atpasakojant ekspertų, pažįstančių ne tik ekologinių ūkių takus, bet ir Briuselio koridorius, nuomonę, situacija gana bjauri. Šiaip jau labai primena lietuviškos politikos realijas. Politikai, šiuo atveju Europos Komisijos vienas iš direktoratų, sugalvojo pamosuoti teisingos ekologijos korta ir didžiai susirūpino pasitaikančiais piktnaudžiavimais. Būtent ši dvasia vyrauja Der Spygel pasirodžiusioje žinutėje apie naujojo reguliavimų paketo turinį (beje, projektai kol kas slapti ir į spaudą išeiti neturėjo).
Parodos metu vykusiuose seminaruose buvo kalbama apie paruošto paketo nenuoseklumą, formalumą, logines prieštaras ir nesuderinamumą su realiais procesais gyvenime. Politikai sugalvojo populiarią žinutę, davė nurodymą savo pavaldiniams. Šie, nebūdami ekologiško maisto rinkos žinovais, parengė tokį dokumentą, kokio buvo jų prašoma. Su visuomene pasikonsultavo, tačiau ne su tais, kurį šį reikalą išmano. Labai patogu – visuomenė marga, visada gali surasti su kuo naudingai pasikonsultuoti, pvz., su profsąjungomis.
Galima būtų sakyt, kad dažną ekspertą po daugelio metų veiklos specifinėje srityje apninka profesinė paranoja ir jis nebesuvokia bendro konteksto, kitų sričių prioritetų. Tačiau, mano nuomone, šiuo atveju taip nėra. Europos teisės aktai pastaruoju metu įtvirtino visą eilę veiksmų, kurie mažina sektoriaus savireguliaciją ir centralizuoja bei standartizuoja reikalavimus, remdamiesi vartotojų noru (panaikino ūkininkų asociacijų logo, įvedė privalomą bendrą ES eko logo, priėmė labai nepalankų ekologiškam maistui sveikatingumo teiginių sąrašą). Tačiau puikiai žinome, kad įvairių vartotojų norai yra labai skirtingi, ir tie patys vartotojai savo norus pakoreguotų, jei žinotų jų įvykdymo pasekmes.
Norima labiau reguliuoti ne procesą, o pat produktą
Naujasis paketas keičia kryptį ir nori reguliuoti labiau patį produktą. Taip pat keičiama nuostata, kaip tas reguliavimas bus vykdomas – planuojama mažinti sertifikuojančių institucijų galias ir didinti įstatyme numatytų reikalavimų. Nors įvairiose šalyse bendri maisto reguliuotojai (Lietuvoje VMVT) ir ekologiškų produktų reguliuotojas (Lietuvoje "Ekoagros") turi skirtingas reputacijas, visa tai reiškia mažesnį lankstumą.
Pavyzdžiui, vokiečiai yra visiškai patenkinti esamu reguliavimu, juolab, kad jie sertifikuojančių institucijų turi daug, tad jos konkuruoja. Reikia suprasti, kad konkurencija čia nereiškia žiūrėjimo pro pirštus – Vokietijos reguliuotojų mentalitetui tai apskritai svetima. Tai reiškia, kad ūkio subjektai gali pasirinkti, su kuria institucija jiems bendrauti. Gal dėl to, kad ji įsikūrusi arčiau, gal dėl to, kad biurokratijos mažiau ar žmonės malonesni. Mažose šalyse, kaip Lietuva, pasitaiko, kad sertifikuotojas yra vienas. Tuomet rinkos dalyviams tikrai sunku, mat sertifikuojanti institucija konkurencijos nepatiria, jos darbuotojai žino, kad klientai niekur nedings, tad jų darbo kultūra visiškai priklauso nuo jų pačių. Tačiau sunku pasakyti ar rinkos dalyvių situacija pagerėtų šias funkcijas perėmus bendram maisto reguliuotojui – bet kuriuo atveju toks reguliavimo būdas reiška mažesnį lankstumą.
Kaip laboratorijoje ištirti ekologišką produktą nuo neekologiško?
O lankstumo šioje rinkoje tikrai reikia. Kad ir dėl tos priežasties, jog nėra paprasto ir garantuoto būdo, kaip nustatyti ar produktas ekologiškas laboratorijoje. Pagrindinis būdas, naudojamas dabar, yra tiekimo grandinės atsekamumas: jei pardavėjas parduoda produktą kaip ekologišką - jis tokį turėjo ir nupirkti, o pardavęs ūkio subjektas taip pat turi būti sertifikuotas kaip ekologiškas.
Laboratorijoje galima ištirti pesticidų ar GMO likučius, kurių ekologiškame produkte būti neturi. Tačiau priešinga implikacija negalioja – jei produkte nėra pesticidų likučių, dar nereiškai, kad jis buvo užaugintas ekologiškai, mat eko standartas apima daugiau sąlygų.
Paminėtinas metabolomo metodas – kuomet tiriami ne atskiri, o grupė parametrų (non-targeted screening) molekulės lygyje. Taip gaunamas unikalus tiriamo augalo „pirštų antspaudas“ - metabolomas. Ši informacija lyginama su duomenų bazėje esančiais ekologiškų ir atitinkamos rūšies neekologiškų augalų pavyzdžiais ir statistiniais metodais nustatomas atitikimas arba neatitikimas.
Moksliškai metodas puikus – jis akivaizdžiai demonstruoja, kad ekologiškas augalas skiriasi daugybe parametrų nuo savo neekologiško analogo. Dar daugiau, atskirus parametrus galima išskirti ir nagrinėti atskirai – pvz., dominamo mikroelemento ar vitamino kiekį. Tačiau praktine prasme jis vis viena ribotas, nes reikalauja didelės duomenų bazės pavyzdžių, su kuriais galima būtų lyginti. Turint omenyje augalų rūšių ir jų auginimo sąlygų įvairovę, suprantama, kad jame taip pat gali būti klaidų.
Jei ne Vokietija, tai Kinija tars savo žodį
Diskutavę ekspertai priėjo prie išvados, kad toks niekam (išskyrus jo pateikėjus) nenaudingas ekologinio sektoriaus reguliavimo paketas, matyt, nebus pataisytas rengimo stadijoje, tad belieka tikėtis, kad kas nors Europos Parlamente pasigilins į šį reikalą. Tačiau daugiausia vilčių siejama su Vokietija, kuri, turėdama išpėtotą ir sėkmingai reguliuojamą ekologinį sektorių, laisvai galėtų tokią iniciatyvą blokuoti. Sako, jei tai nepadės, tarptautinėse organizacijose šį veiksmą atliks Kinija (naujajame variante numatytos labai apsunkintos ekologiškų produktų importo procedūros). Gerai, kad ji dar neužmigo ant gerovės valstybės pagalvių ir girdi savo augintojų ir gamintojų balsą.
Kol kongresų zonoje susirūpinusieji ateitimi džiovino smegenis ir miklino savo daugiatautę anglų kalbą (nepatogu ir linksma buvo stebėti anglę, kurios tikros londonietiškos tarties vedantysis, vokietis niekaip negalėjo suprasti ir vis prašė pakartoti), salėse ūžė bendrautojai ir ragautojai. Šiemet esminiai šūkiai buvo „vegan“ ir „no sugar“. Pagalvojau, kad "Biofach" yra ypatinga vieta savo liberalumu mitybos būdui – yra ir mėsos, ir žuvies, ir pieno bei kiaušinių, ir vegetariškų, veganiškų, žaliavalgiškų, be glitimo, be cukraus ir kitokių „be“ variantų. Svarbu, kad nuodų nebūtų – o dar kai kas sako, kad ekologija ne apie sveikatą.