Išauklėtas šuo kandžiojasi švelniai - kaip to išmokyti?

Šunų agresija ir įkandimai - tai tema, kuria visuomet aktyviai diskutuojama. Ar kanda tik pavojingoms veislėms priskiriami šunys? Kodėl tada susitikę kaimyną su į delną telpančiu kudliumi, traukiatės atatupsti? Tas šuo, nepažįstamus puola it pasiutęs. Vieni sako, kad šunims būtini antsnukiai, ar turėtų būti draudžiamos tam tikros veislės, kiti - kad šunis reikia tiesiog atsakingai auginti ir socializuoti nuo mažų dienų. Tačiau yra vienas argumentas, kurio nepamini nei viena pusė, o jis išties yra svarbiausias siekiant apsaugoti žmones nuo šunų padaromos žalos. Mažus šuniukus būtina išmokyti švelnaus kandimo.

Jei šuniukas bus puikiai socializuotas, greičiausiai jis užaugęs mėgs žmones, kitus šunis ir nenorės jų kandžioti. Tačiau net geriausiai socializuotas bei draugiškiausias šuo turi ribą, kurią peržengus jis kąs. Galbūt kas nors netyčia privers jo uodegą, užklius ir nukris ant jo, graužiančio kaulą ar jis išsigąs veterinaro, jam leidžiančio skausmingus vaistus - dauguma šių situacijų labai atsitiktinės ir niekas nėra nuo jų apsaugotas.

Tačiau šuo, išmokytas kąsti silpnai net tokioje situacijoje kąs orą, arba kąs silpnai ir nepadarys jokios žalos. Išties kandimo jėga net ekstremaliose situacijose patikrinama per 0,04 sekundės.

Manau, dauguma žmonių kažką yra girdėję apie „minkštą sąkandį“ bei tai, kad tam tikros veislės gali net kiaušinį burnoje nešti, o kitos, jei jau įkanda, žaizda ir  žala visuomet bus didelė. Tačiau tai yra tiesa tik iš dalies. Visi šunys gali būti išmokyti kąsti silpnai, kol yra maži. Ir net ir veislės žinomos kaip „minkštomis burnomis“ atstovai gali padaryti žalos, jei mažiems jiems niekas neleido kandžiotis.

Svarbiausia: mažyliams nedrausti kandžiotis

Dažnas žmogus šuniukų kąndžiojimąsi supranta kaip agresijos užuomazgas ir tai draudžia nuo pat mažų dienų. Tai - viena didžiausių klaidų, kurias įmanoma padaryti. Mažų šuniukų žandikauliai tik formuojasi, todėl išties sužaloti jie dar negali, tačiau turi labai aštrius dantukus, kurie mums leidžia mokyti juos, koks kandimas yra nemalonus.

O tai daryti išties paprasta: kai šuniukas kramto mūsų rankas, tiesiog leiskite tai daryti, kol nejaučiate skausmo. Neilgai trukus aštrius dantukus šuniukas suleis per giliai - tuomet tiesiog reiktų sucypti/surėkti (garsas neturi būti labai baisus, tiesiog parodyti šuniukui, kad Jums suskaudo) ir su šuniuku maždaug minutę nebendrauti - taip jis supras, kad Jums skaudėjo ir kitą kartą kąs silpniau.

Tai kartojant daugybę kartų išmokysime šuniuką kandžiotis švelniai. Arba galima tiesiog leisti augintiniui bendrauti su kitais šuniukais - jie nuostabiausi kandimo švelninimo mokytojai, Jums net nereikės dėti didelių pastangų. 

Kai šuniukas jau moka kąsti silpnai, galime jam nebeleisti kandžiotis apskritai.
Jūsų šuniukui baigus tokius „mokslus“ galite būti tikri, kad nesvarbu, kokia jo veislė, ar jam uždėtas antsnukis, ir netgi ar jis tinkamai socializuotas, jis nepadarys rimtos žalos. Be abejonės, taip saugiai jaustis dėl savo šuns norėtų kiekvienas šuns šeimininkas.

Bendraamžių šuniukų lengviausia rasti bei smagiai leidžiant laiką išmokyti šuniuką ne tik kąsti silpnai, bet ir jį socializuoti, išmokyti nebijoti apžiūrų pas veterinarus jaunų (3-4,5 mėn) šuniukų mokyklėlėse.

Viena iš tokių mokykėlių yra įsteigusi straipsnio autorė Viktorija Gradauskaitė, baigusi kursus apie mažylių dresūrą pas vieną pozityvios dresūros pradininkų Ian Dunbar iš JAV. Informaciją apie šią dresūros mokyklą galite rasti ČIA.