Anksčiau nieko panašaus nėra patyręs
Entologiją studijuojantis jaunas vyras pripažįsta, kad mintis leistis į kelių savaičių kelionę dviračiais gimė gana spontaniškai – po vieno gero pasisėdėjimo su draugais. Po žiemos sąstingio norėjosi kažko įsimintino – ne išvažiuoti trumpam ir tuoj pat grįžti, o pakeliauti ilgėliau.
Su dviračiu vyras pasakoja „draugaujantis“ seniai – tekdavo per dieną nuvažiuoti ir po 120 km, tačiau tokia tolima kelias savaites trukusi kelionė jam buvo pirmoji.
„Būdavo dviejų-trijų dienų žygiai, bet kad truktų 20 dienų – nieko panašaus nebuvo. Už Lietuvos ribų irgi neteko važiuoti dviračiu. Tai buvo pirmas rimtas iššūkis“, - pripažįsta Martynas. Jis pasakoja dviratį kaip susisiekimo priemonę naudojantis gerus dvejus metus, tačiau nėra taip, kad keliautų dviračiu bet kokiu oru. Esant galimybei važiuoja juo, kai lyja ar šalta – keliauja kitokiais būdais.
Dauguma merginų kelionės neatlaikė
Martynas pasakoja, kad kelionę nuo Kauno jis kartu su draugu Vyteniu pradėjo dviese ir dviračius mynė gerą savaitę. Po to nuo Medininkų, įveikus apie tūkstantį kilometrų, prisijungė dar trys merginos, bet iš jų tik viena išliko iki pat pabaigos.
Paklaustas, kaip buvo sudėliotas kelionės maršrutas, studentas pripažino, kad kelią pasirinkdavo žemėlapį ištyrinėdami kas vakarą.
„Mūsų tikslas buvo važiuoti kuo arčiau sienos ir per dieną įveikti nuo 80 iki 100 km, nes mus ribojo laikas. Pradėjome kelionę nuo Kauno ir sukome link Kudirkos Naumiesčio. Tada leidomės žymyn pro Kybartus, Vištytį, apvažiavome Dzūkiją, tada Aukštaitiją ir Žemaitiją. Per Jurgines jau buvome Palangoje. Paskutinis mūsų taškas buvo Jurbarkas, tuomet jau sukome link namų“, - pasakojo Lietuvą dviračiu apkeliavęs Martynas.
Norėjo pažinti pasienio kultūrą
Keliauninkas pripažįsta, kad pagrindinis šios kelionės tikslas buvo geriau pažinti Lietuvą ir ypač - pasienio kultūrą. Taip pat buvo keltas uždavinys kiek įmanoma daugiau pabendrauti su žmonėmis – pasiklausti kelio, paprašyti vandens ir pan.
Anot Martyno, pasienio ruožas keliauninkams buvo labai įdomus, nes ten gyvena dvikalbiai žmonės bei nemažai kitataučių: „Pasienyje viskas nutolę nuo didžiųjų miestų, nuo pagrindinių traukos centrų, taigi ten yra nemažai apleistų sodybų. Gražios ten sodybos, atrodytų žmonės galėtų laisvai imti ir net gyventi, bet jau iš jų nieko nebus - jos pasmerktos supūti ir sugriūti“, - pastebėjimais dalijosi studentas.
Jis juokėsi, kad turima alergija žiedadulkėms leido tam tikra prasme gerai pajusti ir gamtos virsmus. „Kai buvome Lietuvos pietuose, ten jau buvo prasidėjęs žydėjimas, o kol važiavome į Šiaurę – per dvi savaites žydėjimas prasidėjo ir tenai. Man čiaudėjimo malonumas truko gan ilgai. Atrodo, Lietuva tokia nedidelė šalis, o gamtos virsmai šiaurėje bent jau visa savaite atsilieka nuo pietų. Įdomu, kad važiuodamas dviračiu aplink Lietuvą gali pamatyti tokius skirtumus“, - pasakojo Martynas.
Artimiausia širdžiai – Dzūkija
Paklaustas apie gamtinius atradimus ir malonumą stebėti pavasarį atbundančią gamtą jaunas vyras sutinka, kad skirtumų skirtinguose Lietuvos regionuose tikrai esama.
„Važiuojant per Suvalkiją nebuvo nieko labai įsimintino, Dzūkijoje aišku dėl miškelių ir gero oro važiuojant paprastu keliu atrodė lyg važiuotum dviračių taku. Įsiminė Medininkai su savo aukštumomis – ten ne kartą teko dviračius stumtis į viršų, tai nebuvo labai malonu. Bet priėmėme tai kaip Lietuvos išskirtinę vietą. Labai patiko važiuoti per Ignalinos kraštą, per visus ežerus – ten labai gražios vietos. Šiaurės Lietuvoje - tiek Žemaitijoje, tiek Aukštaitijoje, - kadangi ten žemės derlingos, miškai dažniausiai iškirsti – likę tik lygūs laukai. Važiuoti nėra sunku, bet ir pamatyti ypatingai kažko gražaus nėra. Tuose kraštuose daugiau matėme laukus, todėl ten mums įdomesni buvo patys miestai – jų architektūra“, - pasakojo Martynas.
Jo teigimu, nors pats yra kilęs iš Aukštaitijos, jam širdžiai mieliausia pasirodė Dzūkija su savo miškais ir miškeliais.
Kaimų gyventojai - pati puikiausia navigacija
Martynas, studijuojantis etnologiją, pripažįsta, kad jam po Lietuvą tekę su ekspedicijomis keliauti ne tiek ir mažai, tačiau jis svarsto, kad, ko gero, neįmanoma, pamatyti visut visko. Todėl kiekviena kelionė yra ypatinga ir kupina vis naujų atradimų.
Anot jo, nuviliančių dalykų kelionėje nebuvo - dvi savaitės pralėkė neįtikėtinai greitai. Vis dėlto tarp iškilusių sunkumų vyras mini techninius dviračių gedimus, kuriuos, laimei, pavyko ganėtinai greitai išspręsti.
„Kalbant apie žmones – nei viename regione negalėčiau pasakyti, kad būtų buvęs koks nors nesutarimas ar nesusipratimas. Visi labai draugiškai žiūrėjo į mus, laimindavo ir aišku stebėdavosi. Žmonės buvo labai svetingi visoje Lietuvoje, net ir tame pačiame Vilniaus krašte. Mes kelyje ir Velykas sutikome – gavome ir margučių, ir bulvių. Pas vieną dzūkę užsukę gavome arbatos ir labai šauniai pašnekėjome. Jeigu reikėtų duoti patarimą tiems, kurie kada nors važiuos, nebijokite klausti kelio, nors ir turėtumėte puikias navigacijas ar žemėlapius. Tai yra puiki proga užmegzti tolimesnį pokalbį“, - sakė Martynas.
Džiaugėsi nekandusiais uodais
„Fizinio nuovargio, ypač vakarais, aišku, būdavo. Dieną nuvažiavus apie 100 km, vakare tik užsikuri laužą ir net šnekų per daug nebūna. Dar kas buvo gerai, kad anksti važiuojant uodų nebūdavo. Dabar teko neseniai plaukti baidarėmis, tai siaubingai uodai puolė. Jeigu būtų reikėję kęsti tokią kančią ir važiuojant su dviračiais – būtų buvę sunku pailsėti“,- pasakojo keliauninkas.
Martynas pasakoja, kad miegama buvo išsitiesus tentą, kuris užėmė daug mažiau vietos keliaujant nei palapinės. „Kiekvieną dieną pasistatydavome vis kitokį namą, - juokėsi vaikinas. - Buvo gana įdomus kūrybinis procesas statytis tentą – taikant prie aplinkos ir pan. Buvo truputį šaltoka, todėl vežiausi du miegmaišius“, - pasakojo pašnekovas.
Ar kartotų tą pačią kelionę? Martynas atsidūsta ir pripažįsta, kad nors ir kaip buvo smagu, kitą sykį norėtų pamatyti kažką naujo: „Antrą kartą greitu metu gal ir nevažiuočiau, vien dėl to, kad jeigu turėčiau mėnesį laiko – važiuočiau kur nors kitur. Bet jeigu sakytų, kad turiu progą kartoti, bet tik Lietuvoje arba nieko nedaryti – iš karto imčiau ir kartočiau“, - teigė studentas.