Kiekvienais metai vykdomi įžuvinimo darbai norint palaikyti žuvų išteklius. Ežerai įžuvinami pagal mokslininkų rekomendacijas. Kiekvienais metais į Aukštaitijos ežerus atkeliauja ne tik seliava, bet ir šamai, lydekos, unguriai, karpiai. Tokiu būdu ežeruose žuvies nemažėja.
Seliava (lot. Coregonus albula, angl. Vendace) – priklauso lašišinių (Salmonidae) žuvų šeimai. Maža, daili žuvelė panaši į silkutę. Nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Žvynai vidutinio dydžio, lengvai iškrintantys. Apatinis žandas atsikišęs į priekį ir užsirietęs į viršų. Turi lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilkšvi, apatiniai skaidrūs. Nugariniame peleke 8–9 (11), analiniame (9) 10–13 (14) šakotų spindulių. Šoninėje linijoje turi 70–91 žvynus. Ant pirmojo žiauninio lanko būna 36–52 ilgos, tankios žiauninės lazdelės. Turi gana dideles akis.
Seliava minta vėžiagyviais. Subręsta trečiaisiais, kartais ir antraisiais gyvenimo metais. Neršti pradeda lapkričio antroje pusėje, baigia iki gruodžio vidurio, kai vandens temperatūra nukrenta iki 5 °C. Neršia 1,5–3 m., o esant dideliam vėjui – 10–15 m gylyje, ant smėlėto, žvirgždėto, retai ant dumbluoto dugno, kur gausu moliuskų kriauklelių (dreisenų), arba ant povandeninių augalų (elodėjų). Vislumas – 0,8–20 tūkst. ikrelių.
Seliavų ikrus naikina pūgžliai ir kitos žuvys. Lietuvoje seliavos gyvena giliuosiuose gėlavandeniuose ežeruose. Paprastai sugaunamos jau 15–18 cm ilgio, 50–90 g svorio.
Seliavos į ežerus atvežamos maišuose su vandeniu ir deguonimi yra apie 250 tūkst. seliavų lervučių. Vienam ežerui skiriama po 4–5 maišus. Maišai laikomi pamerkti vandenyje, kol temperatūra susivienodina, o tada maišai plukdomi nuo kranto į gilumą ir ką tik „išsiritę seliavos“ išleidžiamos. Seliavos gyvena „bandomis“, todėl ir paleidžiant laikomasi maždaug 100 metrų atstumo.
Aukštaitijos nacionaliniame parke apie 30 seliavinių ežerų.