Jei norime išvengti katastrofos, teks keisti visą ekonomikos modelį

Iki šiol gyvuojantis linijinis pasaulio ekonomikos modelis pasmerktas mirčiai, jis turi neišvengiamai keistis, kitaip - žemėje gyvens daugiau žmonių, nei juos bus galima išmaitinti, aprengti ir apgyvendinti. Susidarys tiek atliekų, kad jų bus nebeįmanoma nei užkasti, nei kaip nors kitaip sutvarkyti. Kaip tvarkytis su buitimi turime mokytis iš gamtos, kurioje viskas sukasi uždaru ciklu, nėra nieko, kas nebūtų nepanaudojama. Tokios prognozės skamba Briuselyje vykstančios Žaliosios savaitės renginiuose, kurių šiųmetinė tema - uždaro ciklo ekonomika („circular economy“ - red. past.). Ar iš tiesų norėdami pasidalinti Žemės resursus turėsime keisti visą ekonomikos modelį?

Visuomenę valdo paralyžius

„Tik tapęs Europos aplinkosaugos komisaru supratau mastą iššūkių, su kuriais tenka susidurti XXI amžiuje. Gyvename tokiu laiku, kuomet mus gali užgriūti didelės aplinkosauginės nelaimės – mūsų žemės klimatas šyla tokiais tempais, kad jeigu nesiimsime jokių priemonių, tai neabejotinai baigsis katastrofomis. Mūsų energetinių išteklių vartojimas siekia neregėtas aukštumas, ekosistemos, nuo kurių tiesiogiai esame priklausomi, yra išbalansuotos, kai kurios rūšys atsidūrusios ant išnykimo ribos. Ir nėra taip, kad mes šitų dalykų nežinotume, ar kad jie mums nerūpėtų, kad niekas nebūtų nieko daręs šioje srityje, nebūtų skundęsis. Perspėjimų tikrai girdėjome pakankamai ir iš visur, visuomenė didžiąja dalimi pritaria, kad kažkas turi būti daroma. Tačiau tai mus nuvedė į tam tikrą paralyžiaus būseną - nedarome progreso tose srityse, kur tikrai būtų galima surasti sutarimą“, - esamą situaciją Europoje kritiškai įvertino eurokomisaras, atsakingas už aplinkosaugos politiką, Janezas Potočnikas.

Janezas Potočnikas

Žmogus vis tiek pirks automobilį, namą, skalbimo mašiną, išmanųjį telefoną, televizorių ir kitus komfortą suteikiančius daiktus tol, kol jis galės juos įpirkti. Tol, kol kiekvienas gaminys generuoja pelną, verslas mėgins jų pagaminti kaip įmanoma daugiau.

Anot jo, dėl esamos paralyžiaus būsenos galima kaltinti du dalykus – individualią žmonių elgseną ir vyriausybes. Liaudis vadovaujasi principu „jeigu ne aš, kažkas kitas tikrai padarys, kas yra būtina padaryti“. O politikai dažnai stokoja ryžto ir bijodami, kad kitąsyk jų niekas nerinks, vengia sprendimų, kurie būtų orientuoti į tolimesnę ateitį.

„Yra individų, kurie tiki, kad jų veiksmai gali pakeisti pasaulį. Jeigu taip manytų 7 milijardai ir visi imtųsi veiksmų, tai iš tiesų būtų įgyvendinama. Tačiau visi suvokiame, kad tai neįvyks be papildomos išorinės jėgos – t. y. įpareigojimų iš valdžios. Didžioji dalis žmonių sprendimus priima pagal tai, kas būtų geriausia jiems patiems, tas pats pasakytina ir apie verslą. Jeigu tokius sprendimus paliktume jiems, žinoma, kad jie stengtųsi uždirbti kaip įmanoma daugiau. Tai yra normalus žmogiškas elgesys. Žmogus vis tiek pirks automobilį, namą, skalbimo mašiną, išmanųjį telefoną, televizorių ir kitus komfortą suteikiančius daiktus tol, kol jis galės juos įpirkti. Tol, kol kiekvienas gaminys generuoja pelną, verslas mėgins jų pagaminti kaip įmanoma daugiau“, - dėstė eurokomisaras.

Kasmet – dar po vieną Vokietiją

J. Potočnikas atkreipia dėmesį, kad auga ne tik žmonių norai, poreikis turėti daugiau daiktų, bet ir pačių žmonių skaičius. Jis skaičiuoja – kasdien gimsta 200 tūkst. žmonių, kas šešias dienas jų atsiranda tiek, kiek šiuo metu gyvena Briuselyje. Per metus populiacija išauga tiek, kad jai apgyvendinti jau reikia Vokietijos dydžio teritorijos.

„Visa tai diktuoja naujus poreikius – daugiau žemės, daugiau vandens, maisto, žaliavų, energijos išteklių. Neminiu tokių dalykų kaip didėjantis užterštumas, anglies dvideginio išskyrimas, augantys atliekų srautai. Jeigu ir toliau viską darysime taip, kaip iki šiol, iki 2050-ųjų mums reikės 3 kartus daugiau resursų, nei jų naudojame dabar. Maisto ir vandens poreikis išaugs 70 proc. Dabar daugiau kaip pusė ekosistemų priklauso nuo senkančių resursų arba jau yra išnykusios“, - faktais kalbėjo J. Potočnikas.

Eurokomisaras pripažįsta netikintis, kad septyni milijardai žmonių ims ir pakeis savo gyvenseną savanoriškai, tai juos turi priversti padaryti politikai, valdžios atstovai.

„Mums reikia valstybinių ir tarptautinių įstatymų bei bendrų susitarimų, kurie apribotų individų ir verslo atstovų elgseną. Be to – aplinka visada kentės. Man tenka asmeniškai prisipažinti, kad Europos Komisijoje labai sudėtinga susitarti dėl aplinkosauginių klausimų, ypač ekonominės krizės metu. Nuolat susiduriame su tais pačiais pasiaiškinimais – „laikai sunkūs, aukštas nedarbo lygis, naujų darbo vietų kūrimui teikiamas prioritetas“, o aplinkosauga lieka antrame plane. Vyriausybės turi galią tai pakeisti, tačiau atsiranda daugybė priežasčių, kodėl tai nėra daroma“, -aiškino J. Potočnikas. Jis citavo Konfucijų: kai tikslų negali pasiekti, neturi jų atsisakyti, turi permąstyti priemones, kuriomis jų sieksi.

Kaip liniją susukti į ratą?

Eurokomisaras prisipažino esąs naujos krypties aplinkosaugos šalinininkas ir manantis, kad kelias į ekonominę gerovę ir aplinkos išsaugojimą yra vienas ir tas pats.

„Turiu vilties, nes manau, kad turime neišnaudotą potencialą kūrybiškumui ir inovacijoms. Visi neefektyvios veiklos pavyzdžiai, kuriuos matome aplink mus, gali būti sėkmingai transformuoti pasitelkus du mano jau minėtus „ginklus“. Pavyzdžiui, deginamą anglį verčiant į šviesos šilumą vis dar pasiekiamas vos 3 proc. efektyvumas, tik 15 proc. energijos, deginamos degalų sisternose, padeda mūsų automobiliams faktiškai pajudėti iš vietos, 80 proc. visos energijos, kurią išgauname, yra panaudojama tik vieną kartą. O štai, pavyzdžiui, saulė pagamina tiek energijos per dieną, kiek užtektų visiems metams“, - pasakoja J. Potočnikas.

Resursų pakartotinį panaudojimą jis įvardija vienu iš ateities svarbiausių tikslų. Tam, anot komisaro, reiks ne tik technologinių pasikeitimų, bet ir naujų verslo modelių.

„Produktas turi pereiti visus būvio virsmus. Turime jais dalintis, pakartotinai panaudoti, sutaisyti, perdirbti. Turime iš tiesinio ekonomikos modelio pereiti į ratą, kur atliekos nuo vienų gamybinių procesų, tampa žaliava kitiems procesams. Tam mums reikia vyriausybių, verslo atstovų ir investuotojų bendravimo. Kai kuriems žaliesiems verslininkai ir investuotojai asocijuojasi su nešvariais dalykais, jie yra godumo, korupcijos, nelygybės simbolis. Tačiau patinka tai mums ar ne – gyvename ir toliau gyvensime rinkos ekonomikos sąlygomis ir todėl šventai tikiu, kad rinkos ekonomikos vaidmuo bus itin svarbus. Tačiau laisva rinka viena pati negali duoti tokių pokyčių, kokių mes norime – rinka negali užtikrinti pakankamai efektyvaus resursų išnaudojimo, jeigu jų kainos neatspindi tikrosios vertės. O šiandien taip yra“, - Žaliosios savaitės atidarymo renginyje kalbėjo Europos komisaras, atsakingas už aplinkosaugos politiką.

Rinkos, jo teigimu, gali būti valdomos, jos nėra niekam nepavaldžios. Todėl būtina sąlyga išvardytiems pokyčiams įvykti yra ir aktyvus visuomenės dalyvavimas sprendimų priėmime. J. Potočnikas teigė pasigendantis daugiau stiprių nevyriausybinių aplinkosaugininių organizacijų ir politinio lobizmo aplinkosaugos tematika, protestų, kai žmonės priverčia politikus dirbti ir priimti reikiamus sprendimus.