– Papasakokite apie savo santykį su gamta. Nuo vaikystės iki šių dienų.
– Aš augau mieste, Kaune. Tačiau vasaras leisdavome prie Baltųjų Lakajų ežero. Gyvendavome palapinėse miške. Nebuvo taip, kad nuolatos gyvenčiau gamtoje, tačiau laikas, kurį joje praleisdavau, būdavo pats intensyviausias. Ir ką pamenu iš vaikystės, tai daugiausia fragmentai ne iš miesto, o būtent iš vasarų miške, gamtoje.
Ir toliau visuomet ieškau gamtos, ištrūkimų į ją. Negyvenu gamtoje ir gal todėl taip į ją veržiuosi, esant progoms. Yra tekę gyventi didmiesčiuose, pavyzdžiui, Londone. Šiame mieste jaučiau ypač didelį nesukultūrintos gamtos poreikį. Nes Londone, jei ir randi parką, jis vis tiek su asfaltuotais keliukais ir nugenėtais krūmais.
– Kodėl savo filmui pasirinkote kormoranus? Kodėl būtent šie paukščiai?
– Filmuoti kormoranus visų pirma paskatino ne tiek gamtinis instinktas, kiek kinematografinė intriga, situacijos paradoksas. Savo diplominiam darbui ieškojau temos. Dar prieš kelis metus, kai magistrantūrą studijavau Londone. Tas vaizdas, kai kormoranai nuvejami nuo savo lizdų kasmet nubaidant juos fejerverkais, man sužadino empatiją šiems paukščiams. Vaizdas gana siurrealistiškas. Turime fejerverkus, kurie paprastai yra šventės atributika, bet kormoranų baidymo kontekste jie turi visiškai kitą reikšmę. Kormoranų tema sukelia daug kontraversijos.
Taip pat nebuvo noro kurti filmo tik apie gamtą. Norėjau įvesti gretutinius pasakojimus apie žmonių tikroves. Tai filmas iš tiesų yra apie žmones, kaip ir apie kormoranus.
– Jūsų pirmoji pažintis su kormoranų baidymu. Kokia ji?
– Baidymą mes pažinome jau pabuvę kelis mėnesius Kuršių nerijoje, šalia kormoranų, jau su jais susipažinę. Pamatėme juos iš arti. Tai emocija, ir mums, ir ornitologams, kurie baido paukščius, daugiasluoksnė. Tikrai nėra smagu ten būti.
Kai filmuoji, įsitrauki į kadro paiešką, bet kitą rytą ten viskas būna pasikeitę. Jie grįžta perėti toliau, peri kartais ir mėnesį, bet didelė dalis jauniklių nebeišsirita, kiaušiniai pradeda pūti. Kormoranų balsai, kai jie grįžta ir, rodos, sielvartauja labai išraiškingi ir veriantys širdį.
– Pirmoji pažintis su šiuo paukščiu. Kada ir kaip ji įvyko?
– Prieš keliolika metų mes vykome motociklu per Kuršių neriją. Sustojome visų turistų lankomoje vietoje. Apie ją aš nelabai ir buvau žinojusi. Tai mes pakilome į tą aikštelę ir pirmasis įspūdis buvo išties ryškus. Atėjus be jokių išankstinių nuostatų jauti nemalonų kvapą ir matai juodus paukščius. Tai yra pirma patirtis. Mes ten lankėmės vidurvasarį, jau išsiperėjus jaunikliams, tuo metu kolonijoje garsas ir kvapas pats intensyviausias, kormoranų populiacija pati didžiausia. Per daug ten neužtrukome. Tačiau paskui, paskaičius įvairių straipsnių, pabendravus su mokslininkais ir turistais iš kitų valstybių paaiškėjo, kad kormoranų išmatos yra naudojamos net kaip trąšos tam tikroms augalų rūšims. Vėlgi, net Kuršių nerijos kolonijoje matomas kontrastas: arčiausiai aikštelės yra žaluma, tik toliau nudžiūvusios pušys. Šis žinojimas jau atnešė kitokius vertinimus. Be abejo, filmu norėjome atidengti visas reiškinio puses.
– Kokia Jūsų nuomonė apie žvejų ir kormoranų konfliktą?
– Įdomu yra tai, kad žvejai kormoranus vadina vagimis: sako, kormoranai vagia iš jų žuvį. Ir filme yra vienas dialogas apie tai, kad žuvimi panašiais kiekiais minta ir kitos rūšys ne tik kormoranai, bet ir kirai, žuvėdros, tačiau kormoranai yra tikrai išsirinkti kaip didžiausias demonas. Nors fokusas dažnai perkeliamas ant medžių, kad kormoranai naikina medžius, tačiau įdomu yra tai, kad tam tikrose šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje, kormoranai peri ne ant medžių, o ant uolėtų krantų, tačiau jų kiaušiniai vis tiek yra tepami tam, kad jaunikliai viduje uždustų. Tai galbūt žvejų interesas yra netgi stipresnis nei medžių gynėjų.
– Filmui Jūs domėjotės ir žvejų nuomone. Kokia ji? Kaip jie siūlo spręsti žvejų ir kormoranų problemą?
– Jie sako, kad su kormoranais yra tvarkomasi per švelniai.
– Miškų gynėjų pozicija dėl kormoranų. Kokia ji?
– Miškininkai taip pat nusiteikę ginti mišką. Nes kormoranai įsitaiso ant tų pušų, kurios yra saugiausios, aukščiausios, seniausios ir gražiausios. Jeigu jose apsigyvena kormoranai, jos per 5 metus išvirsta. Tai tarsi medžių gynėjų nuomonė ir pozicija turi objektyvų pagrindą. Miškininkas pasakoja, kaip atvyksta kolegos iš užsienio, sengirėje apsikabina pušis ir verkia iš susižavėjimo sakydami, kad pas juos tokių nebėra. Ir turint tokią begalinę meilę tiems medžiams nenuostabu,, kad atsiranda priešiškumas gyvūnams, dėl kurių tos pušys virsta. Tačiau kita pusė sako, kad kormoranai taip patręšia žemę, kad dirvožemis tampa per aktyvus pušims, dėl tos krenta. Tačiau dirvožemis tampa labai tinkamas kitoms augalų rūšims.
– Kaip gamtininkai siūlo sugyventi su kormoranais?
– Gamtininkė Jūratė Zarankaitė sako, kad ne kartą istorijoje yra buvę tokių reiškinių, kai išnaikinama viena kažkam trukdanti rūšis ir dėl to pasikeičia, išsibalansuoja visa tos vietos ekosistema. Gamta pati turi savireguliacijos sistemas, bet nelinkęs likti stebėtoju. Kartais tai jam pačiam gali turėti visai nepageidaujamų padarinių.
– Kaip gimė filmo idėja, ir kodėl žmonės turėtų nueiti pasižiūrėti Jūsų filmo?
– Pirmiausia, filmas lygiai tiek pat apie žmogų, kaip ir apie kormoranus. Mes pabandėme įlįsti į kormorano žvilgsnį. Būnant Juodkrantėje mes matėme, kaip intensyviai migruoja paukščiai, tačiau lygiai taip pat migruoja ir žmonės. Su lėktuvais atskrenda iki Lietuvos, paskui pro Kuršių neriją. Atvyksta turistai iš įvairiausių kraštų: Japonijos, Kinijos, Amerikos ir t.t., ir jie migruoja turbūt dar laisviau, nei kormoranai. Nes kormoranų kelius yra bandoma riboti, jie išvejami iš vienos vietos, atskrenda į kitą.
Stebint šią žmonių migraciją, norėjosi tai užfiksuoti ir pažiūrėti į žmones iš šalies, kaip į rūšį.
Tad filme kormorano žvilgsniu mes matome labai skirtingų tautybių, skirtingų charakterių ir skirtingų nuotaikų žmones, kurie kiekvienas vis kitaip kalba apie tą patį mišką. Kas vieniems kelia pasibaisėjimą ir kursto agresiją, kitiems sukelia nuostabą ir susižavėjimą. Tokie skirtingi esam gyvūnai. Turistų apžvalgos aikštelė yra tas narvas, ar gaudyklė, kurios jie filme neperžengia ir tai padeda kormoranui į juos įsižiūrėti. Ir mums pamatyti save iš šalies. Filme žiūrovai labai daug juokiasi, kai kurie ir verkia. Vieni sako, kad tai trileris, kiti, kad komedija, treti, kad siaubo filmas ar filmas apie gamtą. Bet visų pirma, tai filmas apie žmones. Tik kormorano žvilgsniu.