„Juodieji archeologai“ rezervate jaučiasi nesulaikomi

Kernavės rezervato teritorijoje jau kuris laikas šeimininkauja atklydę šernai. Jie čia savavališkai knisa duobes ir kelia siaubą rezervato darbuotojams. Medžiotojai ginasi negalintys medžioti rezervato teritorijoje be specialaus leidimo ir tikina, kad žala nėra tokia jau didelė kaip nupiešia archeologai. Savo ruožtu Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro dėstytojas, doc. dr. Alius Ulevičius atkreipia dėmesį, kad šernas yra itin plastiškas žvėris, gebantis prisitaikyti prie žmogaus aplinkos, tačiau būdų kaip jį išprašyti iš teritorijos irgi yra.

Kodėl šernai neišmedžiojami?

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato vyriausiasis specialistas, inspektorius Romualdas Mažylis GRYNAS.lt patvirtino, kad šernų nuo 2009 metų rezervato teritorijoje iš tiesų yra padaugėję.

„Jų padaugėjo tiek, kad net užlipo ant paties piliakalnio ir viršuje pradėjo knisti, rausti žemę. Rezervato teritorijoje, kuri vadinama Kernavės archeologine vietove, žemės judinimo darbai be archeologinių žvalgymų yra griežtai draudžiami, o šernai, be abejo, neskaito visų dokumentų, draudimų ir tai daro“, - pusiau juokais, pusiau rimtai aiškino R. Mažylis.

Anot jo, šernai, ko gero, atkeliauja iš aplinkinių teritorijų, kur jų populiacijos medžiotojai griežtai neprižiūri. R. Mažylis teigė iš aplinkinių girdėjęs, kad vis dar kur ne kur paliktos ir įrengtos šernų šėryklos, nors jas nuo šių metų spalio 10 dienos naudoti uždrausta.

Žmogus turi susitaikyti su tuo, kad šernai visada skverbsis, nes tai plastiška, prisitaikanti rūšis prie žmogaus pakeistos aplinkos ir reikės investuoti lėšas į prevenciją, kad būtų galima išvengti jų daromos žalos. Kitos išeities nematau.

A. Ulevičius

„Valstybiniuose rezervatuose kaip ir daugelyje saugomų teritorijų medžioklė pagal medžioklės įstatymą yra draudžiama. Jeigu mes pamatome šernų daromą žalą, turime kreiptis su prašymu į gyvosios gamtos inspekciją, regioninį aplinkos apsaugos departamentą išduoti išvadą dėl galimybės reguliuoti šernų populiaciją. Mes tai esame kelis kartus darę, jie teikė išvadą, kad galima reguliuoti šių gyvūnų, kurie rezervate daro žalą, populiaciją juos medžiojant. Jie prašo nurodyti, kas tai darys, mes nurodome gretimų medžioklės plotų naudotojų koordinates. Kitaip tariant „Tauro“ medžiotojų klubo“, - pasakojo R. Mažylis. Tačiau, jo teigimu, nurodytas klubas Kernavės piliakalnių niokotojų neišmedžioja.

Kaip vieną išeičių Kernavės rezervato specialistas mato specialios komisijos sudarymą, į kurią būtų pakviesti Aplinkos ir Kultūros ministerijų darbuotojai. „Juk negali būtų taip, kad pasaulio paveldo objektas – Kernavės archeologinė vietovė – būtų beatodairiškai žalojama ir niekas nieko negalėtų su tais šernais padaryti. Padėtis iš tiesų yra liūdna“, - konstatavo pašnekovas.

Naudoti repelentus ir juosti tvora – per brangu

Medžioti šernų, neteisėtai besilankančių archeologinėje vietovėje, rezervato darbuotojai patys negali, tam būtinas medžiotojo leidimas, teisė laikyti ginklą ir kiti dokumentai. 

„Galima būtų bandyti rezervatą aptverti, bet įsivaizduojate, kiek kainuotų aptverti 194, 4 hektaro teritoriją? Galima naudoti repelentus – tai yra kvapios medžiagos, kurios išpurškiamos ant kokio audinio skiautės ar kito daikto ir iškabinamos visur ant įkaltų kuoliukų – bet tai vėlgi didžiuliai kaštai. O esmė tokia, kad to anksčiau nebuvo! Šernų nebuvo daug kelis dešimtmečius ar šimtmetį, vadinasi jų išgausėjo dėl to, kad nebuvo užsiimta atitinkama jų medžiokle – populiacija nereguliuota, o gausinta“, - teigė R. Mažylis.

Pasak pašnekovo, šernai šeimininkauja neleistinoje teritorijoje naktimis, todėl ryte rezervato darbuotojai randa tik jų darbo padarinius –  išraustas duobes. 

„Mes ryte randame jų pėdsakus, kai kur išknista iki 30-40 cm duobės – o tai jau yra kultūrinis sluoksnis, kuris yra archeologinė vertybė“, - dėstė R. Mažylis.

Jo teigimu, bendraujant su medžiotojais buvo gauti du pasiūlymai – apsitverti teritoriją tvora arba naudoti repelentus, tačiau abu šie variantai rezervatui per brangūs.

Sako, kad medžioja pakankamai

Savo ruožtu medžiotojų klubo „Tauras“ vadovas Arvydas Gribulis GRYNAS.lt atkreipė dėmesį, kad rezervate medžiotojai neturi teisės medžioti be specialaus pačio rezervato sutikimo. Tačiau tokio sutikimo jie nė karto negavo.

„Ten tiesiog yra apleista viena teritorija, kur auga meldynai, o šernai ten slepiasi. Tikrai nemačiau didžiulės žalos – buvo šiek tiek paknista, bet ne pačiame fasadiniame vaizde, o prie miško“, - aiškino A. Gribulis. Jis tikino, kad aplinkinėse teritorijose medžiojama pakankamai, todėl nenorėjo sutikti su kalbomis, kad šernų populiacija nėra reguliuojama.

Vyras pripažino neigiamai vertinantis įsigaliojusį draudimą šerti šernus. Anot jo, jeigu šernai šeriami šeryklose, jų migracija į kitas teritorijas sumažėja. „Jeigu šernų nepamaitinsi, jie eis ieškoti maisto kažkur toliau“, - samprotavo A. Gribulis.

Juk negali būtų taip, kad pasaulio paveldo objektas – Kernavės archeologinė vietovė – būtų beatodairiškai žalojama ir niekas nieko negalėtų su tais šernais padaryti. Padėtis iš tiesų yra liūdna.

R. Mažylis

Paklaustas, ar rezervatui davus sutikimą ir paprašius pagelbėti susitvarkyti su atklystančiais šernais, medžiotojai prisidėtų, „Tauro“ vadovas linksėjo galva. „Čia kalba eina apie vieną hektarą ploto, kur nendrynuose tie šernai slepiasi, toliau, kur yra jų rezervato teritorija palei piliakalnius, ten yra atviros pievos, jų ten nėra, nes šernai neturi kur pasislėpti. Naktį jie kartais iš tų nendrynų išlenda, pasivaikšto...“, - kalbėjo medžiotojas.

A. Gribulis nenorėjo sutikti ir su pastebėjimais, kad šernų skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo. Jo teigimu, medžiotojai daro šernų apskaitas, veda statistikas, kiek jų yra sumedžiojama ir didelių pokyčių statistikoje nėra užfiksavę.

Kaltos abi pusės

Kad šernai neduoda ramiai gyventi žmonėms esame girdėję ne vieną istoriją. Tuo ypač skundžiasi ūkininkai. Tačiau šernai - ne vieninteliai žvėrys, vis užkliūnantys žmonėms. Ūkininkai niekaip neatsigina nuo laukinės gamtos išdaigų – tai vilkai sudrasko jų avis ir ožkas, tai stumbrai išmindo pasėlius, tuo kaltinami ir šernai. Valdžia nespėja ūkininkams skaičiuoti ir mokėti kompensacijų už laukinės gyvūnijos padarytą žalą. Kyla natūralus klausimas, kodėl gyvenant teritorijose, kurios pasiekiamos ir miško žvėrims, nesiimama apsaugos priemonių, o jeigu jos naudojamos, kodėl yra neefektyvios? 

Apie vilkų daromą žalą prieš kelias savaites skundėsi Kauno apskrities gyventojai. Medžiotojai vos prasidėjus vilkų medžioklės sezono pradžiai per pusvalandį išnaudojo 3 vilkų kvotą, skirta Kauno apskričiai. Seniūnijos skaičiavo ūkininkams išmokėjusios per 20 tūkst. litų ir guodėsi, kad būtina vilkų kvotą didinti, o perklausus, kodėl ūkininkai neapsaugo savo gyvulių gūžčiojo pečiais – neva to padaryti neišeina. Jų teigimu, elektrinis piemuo neveiksmingas, o ganyklos per toli namų, kad visą laiką budėtum ir sužiūrėtum, kad koks miško žvėris negrybšteltų tavo avies ar ožkos.

Kėdainių ir Panevėžio ūkininkai turi kitą bėdą. Žinoma, ta bėda irgi laisva po jų laukus vaikšto. Jų ūkininkavimo teritorijose pasėlius išmindo stumbrai. Dėl to stumbrus nuspręsta iškeldinti kitur ir jau pradėtas įgyvendinti Stumbro apsaugos planas. 

Dabar jau girdisi nusiskundimų šernais. Panevėžio rajono ūkininkai pirštu baksoja į medžiotojus, neva deklaruojamas 85 proc. šernų populiacijos sumažinimas tik „popierinis“. Kaip gi kitaip, jei iš savo laukų jie nespėja vaikyti ilgaknyslių.

Ten tiesiog yra apleista viena teritorija, kur auga meldynai, o šernai ten slepiasi. Tikrai nemačiau didžiulės žalos – buvo šiek tiek paknista, bet ne pačiame fasadiniame vaizde, o prie miško.

A. Gribulis

Ar iš tiesų gamtoje išaugo laukinių žvėrių populiacijos? O galbūt tiesiog tingima apsaugoti savo turtą?

Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro dėstytojas, doc. dr. A. Ulevičius sutinka, kad Lietuvoje šernų populiacija yra didoka, tačiau, jo teigimu, šiek tiek kalti yra ir patys ūkininkai, kurie nesaugo savo pasėlių.

„Aišku, ūkininkai gali pasakyti, kad visų laukų neapsaugos, nes šernai plinta ir prisitaiko prie žmogaus, jiems nuo šernų apsisaugoti sunku. Smulkūs ūkininkai, jeigu jaučia, kad nuo šernų nukentės pasėliai, juos aptveria, daug kur matyti, kad ir baidykles stato, atbaidymo įrengimus, galbūt ir šunis nakčiai pririša. Bet jeigu laukai yra intensyvūs ir dideli, to nepadarysi. Tačiau kuo didesnis laukas, tuo santykinai praradimai mažesni. Tą reikėtų turėti galvoje. Nes jeigu tu mažai pasisėjai, viena bulvė tau jau didelis praradimas, jeigu skaičiuotum procentais. O jeigu pasėta šimtai hektarų, tai net ir vienas aras, šernų išknistas, nėra didelis praradimas. Bet žinoma žmonės vertina kiekvieną kąsnį“, - svarsto VU dėstytojas.

Kaip sugyventi su laukine gamta?

Yra daug pavyzdžių, rodančių, kad šernai yra dėstytojo žodžiais tariant plastiška rūšis, gebanti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. A. Ulevičius mini Kuršių nerijos šernus, įsigudrinusius net stabdyti automobilius ir prašyti maisto.

„Tai rūšis, kuri nėra labai baikšti. Kitas dalykas – kuo arčiau žmogaus, tuo daugiau lengvo maisto. Tai yra esminis faktorius, kuris nulemia šernų prisitaikymą“, - aiškina docentas. Nors miške šernams kaip ir neturėtų trūkti maisto, juos vilioja gardesnis, kaloringesnis kąsnis iš žmonių aplinkos.

„Pasirausti šiukšlėse yra lengviau negu išardyti miško paklotę ir praarus kelis kvadratinius metrus, rasti vieną grambuolio lervą arba kokią šaknelę“, - vieną pavyzdžių pateikė A. Ulevičius.

Pasiteiravus, kaip sugyventi su laukine gamta, ar įmanoma rasti kokių nors kompromisų, kad ir šernams būtų gerai, ir žmogus neliktų nuskriaustas, pašnekovas teigė, kad išeičių visada yra.

„Šernus iš savo aplinkos reikia vyti, bet jiems reikia palikti tas buveines, kurios yra jų prigimtinės – miškas, pelkės ar dar kažkas. Žmogus turi susitaikyti su tuo, kad šernai visada skverbsis, nes tai plastiška, prisitaikanti rūšis prie žmogaus pakeistos aplinkos ir reikės investuoti lėšas į prevenciją, kad būtų galima išvengti jų daromos žalos. Kitos išeities nematau“, - teigė VU Ekologijos ir aplinkotyros centro dėstytojas.