Pastaruoju metu susidomėjimas gamta lyg tai auga. Žmonės dažniau prabyla apie mūsų gamtos problemas, pastebi jos grožį, po truputį auginasi meilę gamtai. Čia pat už miesto ar net savo kieme turime nuostabią gamtą, neišpasakyto grožio gyvūnus, bet užėjus į eilinį knygyną, kartais susidaro įspūdis, kad tos gamtos mes neturime. Lentynose išdidžiai guli tik užsienietiškomis pavardėmis padabintos gamtos fotografijos knygos. Tad kur tie mūsų gyvūnai ir paukščiai?
Jų ieškoti vykstu į Vilniaus Žvėryno rajoną. Šalia gražaus parko įsikūrusių Jurgos ir Ričardo Anusauskų namuose gamtos apstu – jie gamtos fotografai. Savo fotoobjektyvais jie išmaišė Lietuvą kiaurai išilgai.
Mane pasitinka Jurga ir iš karto supažindina su augintine Juma. „Priglaudėme. Buvo benamė, dabar gyvena su mumis“, - pasakoja Jurga. Kalytė draugiškai vizgina uodegą ir smalsiomis akimis lydi nematytą svečią. Patogiai įsitaisome svetainėje. Priešais mane Jurga ir Ričardas. Gamtos fotografai. Gamtos mylėtojai. Neišskiriama pora jau daug metų vienas šalia kito stovi pelkėse ir miškuose žliaugiant lietui ar sningant, palaiko vienas kitą kai dykumose tenka stovėti po alinančiu karščiu ar laukti paukščio prie -20 laipsnių šalčio Rusnėje. Neišskiriama komanda.
Ričardas pasakoja, kad abu profesionaliai fotografuoja jau 10 metų ir pirštu rodo man į mergaitės portretą ant sienos. Juodos mergaitės akys žvelgia į mus susėdusius ir karštą pavakarę gurkšnojančius vandenį su ledu. Jos žvilgsnyje galiu įžvelgti bent kelias, vieną kitai prieštaraujančias emocijas. „Štai už šį darbą buvome priimti į Lietuvos fotografų sąjungą. Turbūt nuo tada ir galime save laikyti profesionalais. Nors fotografuojame beveik visą gyvenimą, bet nuo tos dienos pradėjome truputį profesionaliau žiūrėti į fotografiją. Tai tapo specialybe ir gyvenimo būdu. Taip jau susiklostė, kad labiausiai patraukė gamtos fotografija“, - sako Ričardas.
Jį iš karto papildo Jurga: „Neapsiribojame vien Lietuva. Sunku būtų pasakyti kokia tiksliai dalis darbų yra atlikta Lietuvoje ir užsienyje. Tos kelionės į užsienį nebūna tokios, į kokias susiruošia normalūs žmonės (juokiasi). Visuomet atsakingai planuojame maršrutą, tyrinėjame vietas kurias lankysime, domimės gyvūnais, kuriuos ten sutiksime. Nukeliavę į tolimą šalį taip pat vienoje vietoje nestovime – paprastai dar būna apie 11 vidinių skrydžių šalies viduje, tad logistikos planavimo prasme tikrai yra ką veikti“. Ji vardija: Kinija, Vietnamas, Laosas, Kambodža, Kenija... Sutuoktinių aplankytų šalių sąraše nei daug, nei mažai – 178 šalys. Kai kurios jų ne po vieną ir net ne po du sykius.
Pora vaizdžiai man pasakoja apie savo keliones. Vienas kitą labai subtiliai papildo, nes rodos nujaučia ką kitas sakys ir ką praleis. Sunku patikėti, kad prieš mane sėdintys žmonės, gyvenime turinčius verslą ir galybę kitų reikalų, dažnai visa tai meta, užsimeta ant pečių kuprines ir nutrūkgalviškai traukia į drėgnas ir pavojingas pelkes, sausas dykumas ir mažai žmogaus paliestus miškus.
„Priešpaskutinė kelionė buvo Kinijoje. Ją inspiravo įvykis Lietuvoje. Vieną niekuo neypatingą dieną, visai šalia mūsų namų, ežeriuke prie Rusijos ambasados, nusileido nepaprasto grožio paukštelis. Tai buvo mandarininė antis. Jų pasaulyje belikę 7 tūkst. ir tikimybė pamatyti ją Lietuvoje buvo tokia pati, kaip ir pamatyti tigrą vaikščiojantį po Vingio parką. Per metus Ričardas su ta antele praleido daugiau laiko nei su manim (juokiasi). Tai davė akstiną išleisti antrą nuotraukų albumą (albumo pavadinimas „Mandarininė antelė“, - red. past.), kurio centre gyvūnai ir paukščiai gyvenantys čia pat Vilniuje, Vingio parke“, - pasakoja Jurga.
Ją pertraukia Ričardas ir klausia manęs: „Kaip manote kiek Vingio parke gyvena paukščių rūšių?“ Mano spėjimas šauna visiškai pro šalį. „Aš turiu nufotografavęs 178, iš jų 40 įrašytos į Raudonąją knygą“, - stebina mane fotografas. Čia pat jis pasiūlo ir pažaisti. Jis man parodys 10 Lietuvos paukščių ir jei nors vieną atspėsiu – gausiu dovanų knygą. Aš sutinku, nors abu žinome, kad knygos aš nelaimėsiu.
„Tikrai labai stebina ir gaila, kad žmonės taip nebepažįsta gamtos. Aš nekalbu apie retus paukščius, bet net ir savo, taip vadinamų, simbolių nebeatpažįstame“, - apgailestauja Jurga.
Akimirkai mano akys vėl žvilgteli į mergaitės portretą ant sienos ir vis bandau atsiminti kaip atrodo mandarininė antis.
„Apskritai per savo keliones padarome šimtus kadrų, bet į albumą reikia atrinkti tik kelis. Tikrai sunku nuspręsti kas ten turi patekti. Nemažiau mums svarbu pateikti ir unikalias gyvūnų istorijas, papasakoti kokiomis aplinkybėmis padarytas kadras. Būna per pristatymus žmonės atsistoja ir sako: jūs meluojat! Taip negali būti! Pavyzdžiui, kaip mes dainuojame lietuviškas lopšines Kinijos beždžionėms ir jos užmiega, netikite?“, - šypsodamasi klausia manęs Jurga. Sakau, kad skamba neįtikėtinai, bet mano skeptiškumas nokautuojamas vaizdo irašu:
Poros fotografijoje dominuoja ne tik gyvūnų portretai ar jų gyvenimo akimirkos. „Mūsų fotografijoje labai svarbi ir ekologijos tema. Būdamas gamtoje, kaip sako Ričardas, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį, nebereikia ir jokių Rytų filosofijų. Šiais suskaipėjimo ir sumakdonaldolėjimo laikais mes prarandame savo instinktus. Ryšys su gamta yra gyvybiškai būtinas dalykas. Kaip pastebėjo mūsų draugas ir kolega: vienam vilkui sumedžioti reikia 3000 medžiotojų su visais GPRS, naujausiais šautuvais, optiniais taikikliais, naktinio matymo prietaisais ir t.t. Ir tai jie užtrunka visus metus, tuo tarpu pamėginkime viską apsukti ir paspėlioti, kiek reikės laiko trims tūkstančiams vilkų sumedžioti vieną žmogų? Aš taip savo draugams sakau: jeigu turite kokių problemų – įsijunkite TV laidą apie gyvūnus ir surasite visus psichologinius atsakymus apie santykius su vaikais, kolegomis, verslo partneriais ir t.t. Visa tai gamtoje egzistuoja. Mes tiesiog nutrūkom, praradome ryšį... Tad džiaugėmės, kad tą ryšį galime šiek tiek žmonėms sugrąžinti“ - užsidegusi pasakoja Jurga.
Tai kaip gi reikalai su ta Lietuvos fotografija">gamtos fotografija? „Galėčiau priskaičiuoti kokių 10 fotoalbumų, kuriuose yra užfiksuota mūsų gamta. Tiek pat priskaičiuočiau ir profesionalių gamtos fotografų. Dar 100 būtų aukšto lygio mėgėjų. Tai brangus hobis. Visomis prasmėmis. Ne vien tik materialine. Kaip dabar būna mums: paskambina ir sako, kad Rusnėje ant laidų jau dvi dienas nutūpia sakalas. Turi viską ką bedarei mesti ir lėkti į kitą Lietuvos galą. Ne visi gali sau leisti hobiui skirti tiek laiko“, - sako Ričardas.
„Kartais būna net išsiruošiam per 15 min. Jau bevažiuodamas rašai visiems kolegoms ir draugams, kad išvyksti, nebūsi, atšaukinėji susitikimus“, - papildė jį Jurga. Moteris sako mielai iškeičianti aukštakulnius į žygio batus.
„Tas paukštis tau tampa svarbiausiu gyvenime! Ne visos antros pusės kartais tai suprastų, o kai kurie žmonės iš viso niekada nesupras, kodėl taip elgiesi“, - juokiasi ir dėkingai į savo partnerę žiūri Ričardas.
- Ir visgi. Tai kiek pradžiai reikia pinigų, kad galėtum pradėti fotografuoti gyvūnus?
Abu sutartinai purto galvą ir aiškina: „Ne nuo to galo reikia pradėti. Jokia technika tau nepadės, jei nenorėsi, nemokėsi, nežinosi kaip pajausti tą gamtos gyvumą ir grožį. Pirmiausia reik išmokti pažinti, tuomet tik reik pradėti ieškoti. O ieškantys visada ras, arba juos patys gyvūnai ras“. Tokį teiginį pora iliustruoja pasakojimu, kaip kelias savaites pelkėse persekioję gerves ir jiems niekaip nepavyko jų nufotografuoti, bet vieną rytą ėmė ir nutūpė 38 gervės prieš pat nosį.
Užkabiname ir dar rimtesnes temas. „Labai dažnai fotomenininkų sąjungoje vyksta ginčas tarp portretistų ir gamtininkų. Portretistai sako, kad lygis yra tuomet, kai jau pradedi gilintis į žmogaus veidą, jame ieškai jo sielos. Tai labai dažna tema tarp Lietuvos fotografų. Jie nelaiko menu fotografuoti paukščio veidą. Kas nėra to pačiupinėjęs – tas save labai nuskriaudžia. Čia tas pats, kas vienos knygos perskaityti tik vieną ar du puslapius. Pilnam vaizdui atrasti to tiesiog nepakanka. Taigi, ko nesupranta portretistai? Pirmiausia tu turi išmokti tą paukštį surasti, tai nepaprastai sunku ir apskritai tema verta atskirų laidų, reportažų ir publikacijų kaip surasti paukštį. Antrą reportažą galima rengti tema: kaip jį pamatyti? Trečią – kaip jį prisivilioti? Tik visą tai išmokus galime pradėti apie fotografinius dalykus. Kaip nufotografuoti paukščio sielą? (klausiamu žvilgsniu žiūri į mane). Kaip jo emociją nufotografuoti? Kaip įamžinti jo gyvenimo momentą?“ Lenkdamas pirštus jis skaičiuoja toliau: meilė, poravimasis, tuoktuvės, maitinimas, jauniklių vedinas ir saugojimas, ilgesys ir t.t. „Ten yra nesibaigiantys klondaikai! Jau nufotografavus ar žengus žingsnį link to, tu jau iš karto matai dar 99 žingsnius, kuriuos dar turėsi padaryti. Kiekvienas kadras tau automatiškai užduoda dar 20 – 30 užduočių, kurias reikės atlikti. Nufotografavai paukštį? Tuoj reikės ieškoti tekančios saulės arba saulėlydžio. Laikantį snape maistą ar besipešantį... Kapstantis dar giliau jau atsiranda filosofija“, - įsitikinęs vyras.
Bešnekant nejučia pakylame ir einame pažiūrėti to, dėl ko ir atėjau. Pirmiausia trumpa paskaitėlė apie „trečiąją“ fotografijos akį. Jurga ir Ričardas man rodo nuotrauką, kurią iš iš toliau palaikiau paveikslu. Ten pavaizduoti upelio paviršiuje susidarę vandens pursliukai, matosi tekanti srovė, dugnas neįprastai spalvotas. Bet tai tik pusė vaizdo. Jį mato tik dvi akys. Kai pamėgini žiūrėti trečiąją, atsiveria visiškai kitos erdvės. Pastebi, kad kiekvienas pursliukas atspindi nuostabų miško vaizdą. Nors purslų dydžiai skiriasi, juos vaizdas visiškai identiškas. Čia pat srovės juostelės išsiraito į šmėkliškas veido formas. Iš vandens išnyra akys ir perkreipta piktosios laumės išraiška, o ją atsverti bando kitoje nuotraukos pusėje pasirodžiusi geroji laumė, su varle ant peties. Vaizdai, kurių pradžioje tikrai nebuvo, dabar kaip ant delno.
Verandoje, kur kabo nuotrauka, į langus atsukta sofa. Pro langus matosi lesyklėlės. „Čia mūsų kinoteatras, - sako Jurga, - Kiekvieną rytą čia pamatytum daug įspūdingesnių dalykų, nei bet kokie specefektai galėtų perteikti“.
Toliau keliamės į antrą aukštą. Ten – jų „štabas“. Didelis kambarys su šimtais knygų, kompiuteriu, žygio kuprinėmis, fotoaparatais ir objektyvais. Čia planuojamos visos kelionės ir studijuojami gyvūnai. Čia peržiūrimi ir kaupiami šimtatūkstantiniai poros fotografijų lobynai. Kol godžiai viską apžiūrinėju, Ričardas juokauja, kad šiame kambaryje niekas nemato vazų, baldų, dekoracijų – visi mato tik knygas ir fotoaparatus. Tačiau labiausiai visų dėmesį turbūt prikaustytų kompiuterio monitoriaus turinys. Jurga su mumis atsisveikina, o Ričardas pradeda mane vedžioti po visą pasaulį.
Kartu pabuvojame Kinijoje, kur pora lankėsi vos prieš mėnesį, akimirksniu peršokstam į Baltarusijos miškus – nuotraukose Ričardas stovi prie pat erelio ir jį fotografuoja. Pabūnam ir Lietuvoje: pelėdų ir jų susigūžusių jauniklių fotografijos, jūriniai ereliai, angys... Po akimirkos mes jau Afrikoje, kur rymo raganosiai, medžioklei ruošiasi leopardai ir vėl tyrinėjame Lietuvos gamtą.
„2012 m. paskelbti kurapkos metais. Šie paukščiai Lietuvoje nyksta. Gamtoje juos sutikti jau labai sunku. Spėkite kur juos radau? Vilniuje. Prie „Siemens Arenos“ gyvenamųjų namų kvartale. Pasirodo, kad kurapkoms saugiau pasidarė mieste nei gamtoje. Naktį jos slepiasi tarp žmonių namų, o dieną eina pas žmones, kurie jas prižiūri. Tai gana netikėta. Gyvūnui darosi saugiau gyventi mieste!”, - su užsidegimu savo atradimus pasakoja Ričardas.
Pakalbam ir apie jų dukrą Eveliną. Nors visiems ji geriau žinoma kaip dainininkė, bet obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Ričardas kaip mat kompiuterio ekrane man parodo jos siųstus laiškus iš JAV, prie kurių prikabintos paukščių nuotraukos. „Ji dažnai su mumis dalyvaudavo fotomedžioklėse. Išmoko, „susirgo“ ir be to taip pat nebegali gyventi“, - patenkintas šypsosi Evelinos tėtis.
Toliau sklaidant nuotraukas Ričardas nesiliauja manęs stebinti. Kai kurios jų atrodo tokios puikios, kad net nesinori tikėtis, jog jų herojai ne tyčia sustatyti į vietas ir duota komanda „ramiai“ tam, kad fotografas galėtų pasidarbuoti. Tačiau etiniai gamtos fotografijos klausimai porai nesvetimi. „Ši lazda turi du galus. Iš vienos pusės yra būtina išmokti fotografuoti taip, kad netrikdytum gyvūno, susidraugautum su juo. Ir ne tik fotografuoti – gamtoje reikia elgtis ramiai, o ne su džipais važinėt po pievas ir traiškyti paukščių kiaušinius ar juos pačius. Meilė gamtai - puikus dalykas. Iš kitos pusės, stiprėjant tai meilei, daugėjant žmonių miškuose, neišvengiamai tie gyvūnai vis tiek trikdomi. Urėdijos, regioniniai parkai prikūrė daug pažintinių takų, sulaukia daug lankytojų ir kviečia jų dar daugiau. Kaip dėl to veržimosi gyventi gyvūnams? Tai rimti teoriniai pasvarstymai“, - mąsto Ričardas.
Vyras skaičiuoja, kad jau aplankė 178 šalis. Su susižavėjimu jis galėtų apie kiekvieną pasakoti valandų valandas. Ričardą labai žavi kai kurie nacionaliniai žmonių ypatumai, susigyvenimo su gamta pavyzdžiai. „Ar žinote kaip Lietuvai iš kormoranų uždirbti milijardą eurų?“, - netikėtai jis klausia manęs. Purtau galvą. „Kinijoje tas jau seniai daroma. Vietiniai išmoko kormoranus žvejoti ir jiems į valtis atnešti pagautą žuvį mainais į mėsos gabalėlį. Turistai masiškai traukia į tokius kaimus, moka dešimtis dolerių ar eurų, kad tik galėtų pafotografuoti žvejojančius paukščius. Kaimuose - dideli turgūs ir kitos papildomos paslaugos. O pas mus? Mes kormoranus petardomis baidome, o jūs geriau atvežkite 4 kinus, kad šie išmokyti pajūrio gyventojus prisijaukinti kelis kormoranus, išreklamuokite paslaugą ir pamatysite kokius stebuklingus pinigus tai atneš Lietuvai. Pridėkite dabar milijardą eurų prie Lietuvos biudžeto, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas? Nebereiktų nei mokesčių kelti, nei kažkam algų mažinti“, - įsitikinęs Ričardas. Ir tai tik vienas pavyzdys, kaip mūsų šalis galėtų pelnytis iš savo unikalios gamtos ir nekenkti jai.
Dar valandą sėdime, žiūrime nuotraukas, klausausi Ričardo užburiančių pasakojimų ir planų. Pora vietoje nestovi. Priekyje dar dešimtys, jei ne šimtai fotomedžioklių ir grandioziniai planai išleisti naujus albumus ne tik Lietuvos rinkai.
Padėkoju už pokalbį ir išeidamas iš svetingų namų galvoju apie mandarininę antelę. Čia pat už kampo einu prie ežero, kuriame ji plaukiojo. Jos nebematyti. Bet gal dar grįš? O kol kas ji žvelgia į mane iš Jurgos ir Ričardo nuotraukų albumo, kuris jai ir dedikuotas.
Jurga ir Ričardas Anusauskai kviečia visus gamtos mylėtojus apsilankyti jų nuotraukų parodoje ir susitikti su jais pačiais Vilniuje, gegužės 30 d. Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40) 18 val.
Daugiau Jurgos ir Ričardo nuotraukų galite rasti jų internetinėje svetainėje http://www.wildphotogallery.com