Pirties mėgėjai žino, jog pirties karalienė – vanta. Norint surišti gerą vantą reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių: šakų skynimo paros laiką, vietą, oro sąlygas ir netgi skynėjo būsena. Miškininkai tvirtina, kad skindami šakas privačiuose miškuose pirtininkai gali būti visiškai ramūs.
„Nežalojant gamtos, privačiuose miškuose šakas vantoms galima skinti be jokių apribojimų, tačiau atsiklausti miško savininko leidimo būtų gražu", - teigia privačios miškų valdymo įmonės „Timbex“ vyriausiasis miškininkas Andrius Kertenis. – Mūsų įmonė nuolat plečiasi, perka miškus, tačiau niekada nedraudžiame vietiniams gyventojams mūsų valdose susirišti vantą, nes kai kurie jų tai daro daugybę metų. Be to, daliai žmonių vantų ryšimas yra ir pajamų šaltinis – tikras miškininkas jo atimti tiesiog negali“.
Vantoms rišti naudojama daugelis augalų. Skirtingų augalų vantos padeda spręsti skirtingas sveikatos problemas: liepų vantos malšina galvos skausmą bei nuramina nervų sistemą, taip pat padeda esant sąnarių reumatui, ąžuolo malšina dusulį, ramina širdies skausmus, dilgėlių vanta nepakeičiama sergant neuralgija, podagra ir radikulitu, kadagio vantos padeda esant viršutinių kvėpavimo takų uždegimui, tuberkuliozei, edemoms, inkstų, kepenų ir tulžies takų patologijai.
Dažniausia Lietuvos pirtyse karaliauja beržinė vanta. Ji malšina raumenų skausmus, gerai valo odą, greitina žaizdų, nubrozdinimų gijimą, praplečia mažuosius bronchus, todėl išsipėrus lengva kvėpuoti.
Vantos paprastai rišiamos pirmoje vasaros pusėje, o geriausia – iki Joninių, nes tuo metu lapai jau būna pakankamai sustiprėję, sultingi, jų gydomosios savybės – didžiausios. Tik ąžuolinės vantos rišamos rugpjūčio mėnesį.
„Prieš pjaunant medžio šakelę galima patikrinti, ar ji tinkama. Reikėtų lyžtelėti viršutinę lapo pusę: jei lapos paviršius lygus ir švelnus – iš šio medžio šakų galima surišti puikią vantą“, - teigia A. Kertenis.
Daugiausiai energijos mažos medžiu šakelės sukaupia per jauną ir priešpilnį mėnulį, todėl tai tinkamiausias metas vantoms rišti. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į paros laiką: saulėlydžio metu surištos vantos padės spręsti psichines sveikatos problemas, saulėtekio – fizines.
Vasarą naudojamos šviežios vantos, o ruošiantis rudieniui ir žiemai reikėtų rišti šiek tiek džiovintas šakeles. Geriausia šakeles džiovinti šieno kupetoje. Į ją vantos sudedamos sluoksniais – sluoksnis vantų, sluoksnis šieno. Šakelės dedamos į kupetos vidų, kotais į išorę, kad būtų lengviau ištraukti. Taip išdžiovintos vantos yra plokščios, tinkamos saugoti. Jei tokios galimybės nėra vantas galima palikti pavėsyje, gerai perpučiamoje vietoje.
Kaip taisyklingai nupjauti šaką?
Šaką galima palyginti su medžiu, išaugusiu medyje. Nupjovus šaką, motininis medis turi vienintelę išeitį – pratęsti savo gyvenimą: buvusios šakos žaizdą (“kelmą”) apauginti savo mediena (kalusu).
Apibendrinant – šaka turi būti nupjaunama taip, kad kalusui būtų kuo lengviau likusį “kelmą” apaugti. Šio apaugimo sėkmę lemia grupė veiksnių, labiausiai – pjūvio atstumas, kampas ir lygumas, kiek mažiau – pjovimo metų laikas, žaizdos tepimas.
• Taisyklingas pjūvio atstumas
Jei nupjovus šaką jos “kelmas” lieka per aukštas, jis išpūna greičiau, nei užsiveria pjūvio metu padaryta žaizda. Išpuvusioje šakoje atsiveria drevė, įsimeta puvinys. Itin žemas pjūvis, kada stipriai pažeidžiamas motininis medis, šiek tiek stabdo kaluso susidarymą ir didina infekcijos pavojų. Iš praktikos galima tvirtinti, kad vis tik geriau per žemas, nei per aukštas pjūvis.
• Taisyklingas pjūvio kampas
Šakos pjūvio linija turėtų būti statmena šakos augimo krypčiai. Iš praktikos galima pastebėti, kad taip nupjautų šakų apaugimas ne visada prasideda greitai. Pjūvio liniją vertėtų pakreipti arčiau medžio liemens. Pjovimo kampo teoriją galima būtų išvedinėti ir pagal medžių rūšis, ir pagal šakų skersmenis, gal net pagal medžių amžių. Tačiau galima atidžiai apžiūrėti kitų to paties medžio nupjautų šakų apaugimo ypatumus ir pagal tai koreguoti pjūvio kampą.
• Pjūvio lygumas
Pjūvis turi būti kuo lygesnis. Nupjautos šakos vietoje susidariusioje žaizdoje (pjūvio vietoje) neturi kauptis drėgmė, vėjo ir vandens sąnašos – pagrindinės infekcijos sukėlėjų – patogenų – bendrininkės. Jei pjaunate motopjūklu, rekomenduotina pjauti toliau nuo kamieno, o pagrindinį pjūvį daryti aštriu specialiai genėjimui skirtu sodininko pjūklu.
• Tinkamas metų laikas
Tinkamiausias – aktyvios vegetacijos metas, t.y. gegužės, birželio mėnesiai. Toks pjovimo laikas grindžiamas geriausiomis apaugimo savybėmis ir natūraliu augalo gebėjimu gintis nuo ligų sukėlėjų. Arboristų stebėjimais ir bandymais nustatyta, kad šis natūralus augalo savigynos “barjeras” tuo stipresnis, kuo aktyviau vegetuoja augalas. Žinoma, pjovimo laiką atitinkamai reikia koreguoti žydintiems ir derantiems vaismedžiams, šiek tiek - spygliuočiams.
• Žaizdos tepimas
Dėmesio! Žaizdos nereikia niekuo tepti. Tai gali tik pabloginti situaciją, tepalams sunaikinant minėtąnatūralų medžio savisaugos barjerą ir netgi sukeliant palankią aplinką ligų sukėlėjams. Tai, kas naudojama medienos ruošinių ir gaminių impregnavimui ir konservavimui (impregnavimas gi – paviršinis medienos cheminis apdirbimas, paprastai 1-2 mm, konservavimas – giliau), paprastai yra žalinga gyvam augalui. Įsivaizduokite kraštutinumą: pavyzdžiui, nupjautos gyvos šakos žaizdą, užteptą aliejiniais dažais, ir po kiek laiko atšokusią jų plėvę…
Beje, šie principai, arboristams įrodžius savo teisumą, pagrindžiant jį ilgamete praktika, pripažinti daugelyje šalių, tačiau iki šiol šiek tiek neatitinka Lietuvoje galiojančių teisės aktų bei vyraujančių tradicijų.