Jau ne kartą nagrinėjome antrinių žaliavų vežėjų, gyventojų ir asocialių „rūšiuotojų“ konflikto peripetijas. Praktiškai visuose rajonuose, kurie yra arčiau antrinių žaliavų supirkimo punktų, stiklo ar plastiko konteineriai yra nuverčiami, iš jų ištraukiamos antrinės žaliavos. Gyventojams tenka kęsti netvarkingą kiemą, atliekų vežėjams – nuostolius. Vieninteliai šioje situacijoje pelnosi asocialūs atliekų „rūšiuotojai“, o gal juos tikslinga vadinti netgi atliekų vagimis?
Rodos, preciziškai tvarkingame Stokholme nėra daug benamių ar asocialių asmenų. Tačiau antrinės žaliavos čia saugomos po devyniais užraktais, beveik tiesiogine to žodžio prasme. Vadinasi, pasikėsinimų jas išsitraukti iš konteinerių taip pat būta. Ko galime iš švedų pasimokyti?
Visų pirma dėmesį atkreipia tai, jog antrinių žaliavų konteineriai Stokholme – ne spalvoti, vienodų spalvų ir kiekvienas iš jų pažymėtas karališku herbu.
Rūšiuoti raginama parkuose, kitose žaliose erdvėse. Dažniausiai tokiose vietose stovi stiklo, popieriaus ir maisto atliekų konteineriai, tačiau stiklas iš karto išskiriamas į skaidrų ir spalvotą. Pavyzdžiui, karališkame Djurgärdeno parke įrengta apie 30 rūšiavimo konteinerių su instrukcijomis, kur ir ką reikėtų mesti.
Konteineriai dažniausiai - masyvūs, pagaminti iš metalo.
Pavyzdžiui krantinėje stovintys konteineriai – geležiniai, gilūs ir sunkūs. Ant stiklo konteinerio uždėta speciali spyna: dangtį galima atverti tik įvedus specialų kodą, kurį žino tik šiukšles išvežantis personalas. Šalia įrengtais mygtukais konteineris greičiausiai iškeliamas į viršų. Stiklo buteliai guli giliai konteinerio dugne – ranka jų pasiekti neįmanoma. Todėl per kelias viešnagės Stokholme dienas nemačiau nė vieno mėginančio tai daryti.
Popieriaus konteineris – neužrakintas, tačiau traukti dugne gulinčių kartono lakštų leistųsi tik alpinistai ekstremalai. Popierius krenta į giliai žemėje įkastą konteinerį, o viduje dar įrengta papildoma briauna, kuri trukdytų iš konteinerio išlipti.
Skardinių konteinerio vaizdas – prastesnis. Metalinės pakuotės plaukioja vandenyje. Kadangi konteineriai stovi pakrantėje, gali būti, jog gilią konstrukciją tiesiog pasiekė jūros vanduo.
Beje švedai kiekvienoje antrinių žaliavų rūšiavimo vietoje nepamiršta ir nedidelio baterijų konteinerio. Taip gyventojams netenka jų kaupti, ar pilnomis rieškučiomis nešti į pridavimo punktus.
Turtinga šalis įvairiomis priemonėmis saugo ir tausoja kiekvieną antrinės žaliavos vienetą, stengdamasi kuo daugiau jų perdirbti. Kodėl?
Švedai nuolat minimi aktyviausiai rūšiuojančių šalių sąrašuose. 88 proc. PET butelių bei skardinių Švedijoje yra perdirbama, o 99 proc. visų atliekų nepasiekia sąvartynų - yra arba perdirbamos, arba sudeginamos, iš jų gaunama energija, biodujos. Energija panaudojama pastatų šildymui. Tokiu būdu dar labiau tausojamas, taupomas ir didinamas ir taip nemenkas šalies turtas.
Tyrimo duomenimis Lietuvoje atliekų nerūšiuoja du trečdaliai gyventojų. Greičiausiai todėl, kad nemato prasmės. Ar jų požiūris keistųsi, jei vieną dieną vaikščiodami mėgstamame parke nerastų nė šiukšlelės? Arba jei ant konteinerių kabėtų masyvios spynos? („Oho, turbūt už tą stiklą ir plastiką tikrai neblogai moka!“)
Laukiame nors kokio atlygio, tačiau pažvelgus į šiaurės kaimynę akivaizdu, kad kartais tereikia požiūrio, kuris užsuka naudos ratą: išrūšiuotų žaliavų procentas nuolat auga, sutaupoma išlaidų naujų pakuočių gamyboje, galvojama, kaip panaudoti atliekas gyventojų poreikiams tenkinti (šildymas) ir mokesčių naštai sumažinti, iš sutaupytų lėšų galima įrengti naujus konteinerius ar diegti naujas technologijas atliekų sistemoje.
Ar Lietuvoje masiškai rūšiuodami pajustume kokią nors naudą? Kol nepabandysime, nesužinosime.