Projekto rengėjai iškėlė ekologiškai brandžią idėją, skatinančią atkreipti dėmesį į aplinkos ekologiją, antrinį stiklo taros ir atliekų panaudojimą. Stiklo gamybai išeikvojama begalė energijos ir žaliavų. Parodos menininkai buvo pakviesti kūrybiškai perdirbti stiklo depozitą, kuris, atsidūręs gamtinėje aplinkoje, dūlėtų šimtus metų. Taip, panaudojant jau naudotus stiklo gaminius ar jų detales, buvo sukurti visiškai nauji utilitarūs gaminiai ar itin konceptualūs skulptūriniai objektai ir instaliacijos.
Pasak menotyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės–Lupeikienės, „Stiklo depozito sunaikinimas” – puiki teminė provokacija, skatinanti nežabotą vaizduotę ir kviečianti į stiklą pažvelgti neįprastai, kūrybiškai ar net su marginaline potekste. Parodos autoriai pavertė stiklo atliekas, duženas, tarą provokuojančiomis interjero detalėmis, fantasmagoriškomis skulptūromis ar intelektualiais, efemeriškais, su filosofine potekste siejamais objektais – idiomomis.
Vieni dailininkai banalią stiklo tarą transformavo nesistengdami sunaikinti jos utilitarios paskirties, butelio silueto tūrį tiesiog versdami plokštuma, konstruodami iš gautųjų plokštumų naujus tūrius bei objektus. Kiti stiklo depozitą smulkino iki stambesnių ar smulkesnių šukių ir dėliojo mozaikas, paveikslines plokštumas. Treti jungė stiklo elementus su kontrastuojančiomis, net organinės kilmės medžiagomis arba grindė autorines instaliacijas žaidybinėmis, intuityviomis kompozicijomis. Stiklo depozitas kai kuriuose parodos objektuose nenaikinamas ir netransformuojamas. Tiesiog pasinaudojama ready made principu ir stiklo objektai paverčiami pagrindine arba papildoma kūrinių detale.