Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė sako, kad jos praktikoje yra buvę ir kurioziškų bandymų pasisavinti gyvūną. „Iš pajūrio grįžtanti porelė pakelėje rastą pasimetusį šunį pasiėmė su savimi. Tik vėliau pradėjus aiškintis aplinkybes paaiškėjo, kad gyvūnas – ženklintas, turi savininką ir gyvena netoli tos vietos, kur buvo rastas. Tuo metu jis buvo pasprukęs pro atvirus namų vartus. Savininkui teko iš pajūrio vykti Jonavon parsivežti gyvūno, o susigrąžinti augintinį padėjo tai, kad jis buvo ženklintas”, – pasakojo B. Kymantaitė.
Jei šunį paėmę žmonės būtų vengę ieškoti tikrojo gyvūno savininko, teisininko Mindaugo Dainausko teigimu, jiems galėtų kilti rimtų nemalonumų. Bandymas pasisavinti svetimą augintinį, kai žinomas jo savininkas, būtų traktuojamas kaip vagystė. Jei augintinio vertė neviršija 3 minimalių gyvenimo lygių (114 eurų), už gyvūno vagystę grėstų 86-260 eurų bauda arba 10-30 parų areštas, o jei viršija šią sumą, grėstų viešieji darbai, iki 50 MGL siekianti bauda, laisvės apribojimas arba areštas.
„Civilinis kodeksas nurodo, kad asmuo apie rastą gyvūną privalo pranešti jo savininkui pats arba per policiją ar savivaldybės įstaigą, atliekančią pasiklydusių ar bepriežiūrių gyvūnų laikinąją globą. Institucijoms gavus informaciją, ženklinto gyvūno savininkas pagal Gyvūnų augintinių registre esančius duomenis gali būti nustatomas nedelsiant”, - sakė teisininkas.
Registruotą svetimą augintinį perimti kitam žmogui yra itin sudėtinga. „Nuosavybės teisės į gyvūną jį radusiam asmeniui pereitų tik tuo atveju, jei per 14 dienų nuo pranešimo augintinio savininkui, policijai ar savivaldybės institucijai gyvūno savininkas taip ir neatsirastų. Taigi identifikavęs ir užregistravęs savo augintinį savininkas apsaugo savo nuosavybės teises į gyvūną”, – aiškino teisininkas.
Tačiau, jei augintinis nėra paženklintas mikroschema ir registruotas, gali būti sunku ar net neįmanoma per 14 dienų nustatyti, kam priklauso gyvūnas. Ypač, jei gyvūnas toli nuklydo nuo savo gyvenamosios vietos ar pabėgo, kai savininkai jį pasiėmė vykdami atostogų, į svečius, į kitą miestą. M. Dainauskas aiškina, kad nustatyti neženklinto gyvūno savininką labai sudėtinga, kadangi gyvūnas jokiais individualiais požymiais neišskirtas iš tokios gyvūnų grupės.
„Civiliniame kodekse numatyta, kad, nepavykus nustatyti neženklinto augintinio savininko, nuosavybės teises į gyvūną įgis jį priglaudęs asmuo. Tokiu atveju, norint atgauti augintinį ir nuosavybės teises į jį, vienintelis kelias – įrodinėti faktą, kad naujasis gyvūno savininkas augintinį galimai pasisavino neteisėtai, t.y. apie rastą augintinį nesistengė pranešti gyvūno savininkui arba policijai ar savivaldos institucijoms, arba galbūt nepraėjo 14 dienų nuo gyvūno atradimo ir pranešimo institucijoms”, – aiškino teisininkas.
Pasak jo, norėdamas įrodyti šias aplinkybes, augintinio savininkas turės kreiptis į teismą, pasitelkti teisininkų pagalbą. Augintinio netekęs asmuo neišvengiamai patirs pinigines išlaidas bei sugaiš nemažai laiko tokiam įrodinėjimui. Be to, tai nesuteikia jokios garantijos dėl augintinio sugrąžinimo.
B. Kymantaitės teigimu, net jei ženklintą augintinį pasisavinęs asmuo nesilaikys įstatymų ir nebandys ieškoti teisėto gyvūno savininko, vis tiek galimybės atgauti augintinį gerokai padidėja. „Jei dingusio ženklinto augintinio savininkas turi įtarimų, pas ką galėjo patekti jo augintinis, jis gali reikalauti policijos patikrinti, ar šis pas svetimus asmenis esantis gyvūnas yra ženklintas ir kieno vardu jis registruotas, bei pateikti savo turimus dokumentus – įrodymus, kad šuo ar katė priklauso būtent jam”, – sakė B. Kymantaitė.
Be to, neteisėtai pasisavintas šuo, katė ar šeškas greičiausiai vieną dieną vis tiek paklius į veterinaro rankas, o prieš vakcinuodamas augintinį gydytojas patikrins jo mikroschemos numerį ir sužinos, kad Gyvūnų augintinių registre savininkas nurodęs, jog šis gyvūnas – dingęs.