Dar neseniai buvo galima ištisus vakarus leisti sau ramiai kiūtinėjant prie televizoriaus ir nelyginant savęs su kitais. Na, aišku išskyrus tuos pačius išrinktuosius iš televizoriaus, bet kas gi nori su jais lygintis, ypač po sunkios darbo dienos ir be grimo? O visi kiti, tie paprasti mirtingieji, giminės, draugai ir pažįstami nežinia ką tuo metu veikdavo, greičiausiai irgi sėdėdavo sau patogiai ant sofų. Bet tų kitų tiesiog nebuvo. Realybės horizonte jie neegzistavo, iki kol suskambėdavo telefonas arba netyčiomis susitikus gatvėje. O tada nuskambėdavo tas senas geras, kad ir nenuoširdus “Kaip gyveni?”.
Jau neatsimenu, kada manęs kas šito klausė. Tai ne dėl to, kad jiems nerūpi. Anaiptol! Lyg alkani maitvanagiai žmonės stebi ir vertina mano gyvenimą. Dabar jie gali net pareikšti savo nuomonę apie tai, ką aš valgiau pusryčiams. Pasiskelbsiu, tarkim, kad šįryt tai buvo plakta kiaušinienė su šparagais, ir net dešimt metų nematyti tolimi giminaičiai iš JAV jaučia pareigą pareikšti nuomonę mano mitybos klausimu. „Per daug cholesterolio“, „Šparagus geriau troškinti atskirai“ „Negi tau šiandien nereik į darbą?“ sako žmonės.
Globalizacija, vadinasi. Socialiniai tinklapiai, kur niekaip nepavyksta sutramdyti keisto vojeristinio potraukio vos užklupus nuoboduliui darbe šnipinėti svetimus gyvenimus. Posakį „būk tiek užsiėmęs savęs tobulinimu, kad neturėtum laiko kritikuoti kitų“ reikia šiek tiek pakoreguoti: „jog neliktų laiko paslapčia stebėti kitų.“ Nepažįstamų žmonių atostogos, seniai pamirštų klasiokų vestuvės, ir – o dieve mano, JEI JIS SUŽINOTŲ... kiek kartų per dieną aš peržiūriu jo profilį! Bet nesužinos. Aš tyliai, paslapčia stebiu juos, kartais ant savo sienos užrašydama neva ką tik į galvą šovusią „kietą“ mintį – tik šiaip, kad ir kiti galvotų, jog mano gyvenimas verda.
Kartais prasivartau lovoje pusę nakties, kol sugalvoju naują pokštą, ar išknisu kokią seną juokingą nuotrauką. Ech... Gerai toms, kurios ką tik ištarė lemtingąjį taip, ir tiems, kas ką tik grįžo iš Maldyvų, ir tiems kurie užvakar girti buvo užfiksuoti šokantys ant stalo bare, neblogai ir toms kurios pirmadienį dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, netgi tiems kurie nepasikuklino nusifotografuoti su žvaigžde. Matau jų atostogų fotografijas, stebiu kaip auga jų vaikai, žinau, ką jie valgė pietums. Lyg būčiau kokia šnipė. Lyg pusė mano pažįstamų, tarsi pavasariniu gripu, būtų užsikrėtę virtualiu ekshibicionizmu.
Kam to reikia? Ogi, jei tavęs nėra internete, tai kur tu apskritai esi? Žmonės nebesivargina paklausti: kaip gyveni? Jie mato. Ir tuomet randasi keistas, lyg ir pareigos jausmas kartkartėmis pasauliui virtualiai šūktelėti: Aš čia! Aš gyvenu gerai! Pavyzdžiui: „Dabar valgau pusryčius saulės atokaitoje. Hmmm...“ – nors nežinia kiek to tikro mėgavimosi ten, kai skubi fotografuoti auštančią lėkštę. Bet juk svarbu priminti: esu.
Viešumas tapo kasdienybe. Net TV žvaigždės nebe taip ryškiai spindi prieš tuos „draugus“, kurie internete viešina savo nuostabų gyvenimą. Seno gero trilerio „To die for“ herojė (Nicole Kidman), kuri buvo apsėsta idėjos pakliūti į žydrąjį ekraną, sakė: „Amerikoje tu esi niekas, jei nesi televizijoje. Neverta daryti nieko įsimintino, jei niekas tavęs nestebi. O jei žmonės tave stebi, tu pats tampi geresniu žmogumi.“ Tiesa, filmas buvo sukurtas prieš porą dešimtmečių, tad dabar jos žodžiai puikiai atspindėtų socialinių tinklų įtaką.
Viena vertus, viešumas mus įpareigoja elgtis geriau. Atrodyt gražiau. Valgyt įmantriau. Keliaut toliau. Socialiniai tinklai tapo scena, kur kiekvienas vaidinam savo svajonių gyvenimą. Atsiranda lyg ir nesąmoningas lyginimasis su kitais. Ypač su tais, kurie startavo iš to paties taško. Gal užaugome toje pačioje gatvėje, kartu lankėme mokyklą ar kadaise ten pat pradėjome savo pirmuosius darbus. O dabar, va, ji tai vakarienei valgo austres pietų Prancūzijoj, o aš...?! Taigi, jei neturi ką parodyti, belieka stebėti kitus. Mazochistiškai išgyventi akistatą su nuostabiais jų gyvenimų fasadais. Kartais net gaila savęs, kai per vakarą prieš akis sumirgėjus kelioms dešimtims „turiningų“ gyvenimų, maniškis ima rodytis kažkoks banalus. Ir turbūt nesąmoningai atsiranda vertinimas: čia – kietai, o čia - nuobodžiai. Belieka tik išreikšti savo nuomonę spustelint „patinka“ mygtuką.
Kitą sykį aš jau būsiu atsargesnė. Prisiimsiu atsakomybę ir apie savo pusryčius pranešiu, kai šie bus iš tiesų to verti. Rafinuoti. Originalūs. O ne šiaip kokia banalybė kaip omletas. Kaskart primindama apie savo egzistavimą socialiniame tinklapyje kažkodėl jaučiuosi įpareigota nebūti banali. Juk reikia gerbti žmones ir jų laiką, jei jau matys „ką aš, kur aš“, tebūnie tai kažkas tokio. Nes toje erdvėje aš esu viešas asmuo.
Taigi, vojerizmas, ekshibicionizmas, savęs lyginimas su kitais, - lenkiu pirštus, ir – noras nebūti banaliu. Juk viešoje erdvėje labai svarbu demonstruoti savo originalumą. Silkė ant vaišių stalo, tulpės motinos dienos proga ar ramus vakaras prie televizoriaus niekad nesulauks tiek „patinka“ spustelėjimų, kaip, pavyzdžiui, šuolis su guma nuo skardžio kažkur Pietų Afrikoje. Belieka atsidusti. Gali būti tūkstantis originalių būdų pasakyti „aš tave myliu“ (grafiti ant daugiabučio sienos, ar kečupu ant makaronų lėkštės), bet frazė vis tiek bus banaliai ta pati. „Aš tave labai. Tai va.“ – pasakė jis. Originaliai, bet tada kaip tyčia leidosi saulė, pora sėdėjo kopose... Romantiška? Banalu? Skonio reikalas. Vis tiek moterys ir toliau dažniausiai pirks raudonus lūpų dažus, oficialiomis progomis vyrai ryšės kaklaraiščius, ir nieko blogo nenutiks jei Kalėdas švęsime namuose su šeima (prieš tai paskutinę akimirką karštligiškai perkant dovanas artimiausiam prekybos centre). Ir nieko blogo pusryčiams valgyti sumuštinius, gimtadienių proga dovanoti žvakides ir nuotraukų albumus, ar vartantis Lietuvos pajūryje skaityti banalų meilės romaną. Svarbiausia – niekam nesakyti.
Atrodo, virtualioje socialinėje erdvėje būtų galima išskirti du pagrindinius žmonių tipus: tie, kurie gyvena, kad pasirodytų, ir tie, kurie tyliai save kankina stebėdami. Kodėl nepabandžius būti kažkur per vidurį – tuo, kuris tiesiog gyvena?