Karstų iš vytelių lietuviams nereikia

Klestint kapinių industrijai, ekologiškoms laidojimo tradicijoms ir kuklesniems kapų papuošimams Lietuvoje nelieka vietos. Iš vytelių pintus ar kartoninius karstus pasiūlę verslininkai liko it musę kandę – tokių niekas neperka. Visi ieško lakuotų ir brangiu metalu puoštų karstų. Ir visi jie, kartu su daugiau nei 40 tūkst. per metus Lietuvoje mirštančių žmonių, užkasami žemėn, kurios kapinėse jau pradeda stigti. Etnologai sako, kad perdėtas kapinių kultas – iškreiptas požiūris į tradicijas.

Ekologiškas laidojimas – svetima naujovė

Pasaulyje palengva plinta ekologiškos laidotuvės. Draugiškumas aplinkai prasideda nuo to, kad įprastiniai karstai keičiami pintais iš vytelių, medžio pluošto kartono arba bent jau niekuo neimpregnuotais ar nelakuotais. Be to, tokių karstų nesistengiama puošti metaliniais elementais. Drąsesnieji renkasi dar ir kitą alternatyvą – artimųjų palaikus palaidoti juos tiesiog susukus į audeklą.

Gamtos sergėtojai visa tai vertina palankiai, kadangi tokie produktai kur kas greičiau suyra neteršdami gamtos. Ekologiškiems karstams pagyrų negailintis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas sakė, kad jie kur kas mažiau teršia aplinką, tačiau iškart pažymėjo, kad Lietuvoje tokių beveik niekas nenaudoja.

L. Klimka

Ar kiekvienas nusipelnome, kad mus net po 1000 metų prisimintų? Kur kuklumas? Senosiose lietuvių kapinėse stovėdavęs vienas medinis kryžius, skirtas visai giminei. O kai jis supūdav,o per Vėlines būdavo sudeginamas, o jo vietoje atsirasdavo naujas.

Kad mūsų šalyje į tokias alternatyvas žvelgiama labai skeptiškai, liudija vienos laidojimo paslaugas tiekiančios įmonės patirtis. Ji bandė rinkai pasiūlyti iš vytelių pintus ir medžio pluošto kartono karstus, tačiau tokiais produktais beveik niekas nesidomėjo, nepaisant to, kad jie buvo žymiai pigesni už įprastinius karstus.

Tokia tendencija nė kiek nesistebi psichologai ir etnologai. Anot jų, lietuviai nenori keisti nusistovėjusių tradicijų, kadangi labiau už viską bijo neigiamos aplinkinių reakcijos.

Bijo būti pasmerkti artimųjų

Psichoterapeutas Olegas Lapinas GRYNAS.lt kalbėjo, kad artimiausiu metu pokyčių tikėtis neverta, kadangi senoji karta tikrai nepersiorientuos ir nepradės puoselėti ekologiško laidojimo tradicijų.

„Aš manau, kad ta karta, kuri dabar laidojama, priskiriama konservatyviajai visuomenės daliai ir jai visada sunkiau priimti naujoves. Vyresnioji karta yra konservatyvi ir ji į naujoviškas laidotuves nežiūri taip palankiai“, - teigė pašnekovas, pridūręs, kad poslinkis gali būti jaučiamas tik įvykus kartų pasikeitimui.

Jis įsitikinęs, kad iš konservatyvumo kyla didelė baimė būti pasmerktam artimųjų dėl tariamai gėdingo brangiausio žmogaus palaidojimo. „Konservatizmas remiasi nerašyta taisykle. Niekur neparašyta, kokie turi būti karstai, bet laikomasi papročio. Konservatyvus žmogus bijo jį pažeisti. Jis nenori, kad apie jo pasirinkimą būtų atsiliepiama taip: kokią gėdą giminei padarė; visi žmonės kaip žmonės, o šitas išsidirbinėja. Jaučiama didelė baimė būti balta varna“, - kodėl Lietuvoje neplinta naujoviški laidojimo būdai, svarstė O. Lapinas.

Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas

Kartais atrodo, kad žmonės, statydami paminklus ir pirkdami žvakutes, konkuruoja tarpusavyje. Reikia viską kukliau daryti.

Kita vertus, kad bet kokia naujovė išplistų, psichoterapeuto žodžiais tariant, ja turi susidomėti 14-15 proc. valstybės gyventojų. Kai ši riba pasiekiama, ji žaibiškai perimama visoje šalyje. Kad greičiau susidarytų „kritinė masė pasekėjų“, jis siūlo ekologiškas laidotuves labiau proteguoti – garsiau kalbėti apie jų naudą gamtai.

Etnologas Libertas Klimka niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai taip bijo kažką keisti laidojimo srityje. „Niekur nemačiau, kad kas nors savo artimą paguldytų į nedažytą karstą. Visiems reikia bronzinių rankenų, papuošimų. Tai pamatyta užsienyje. Bet prieš mirtį yra visi lygūs. O dabar prabanga siekiama nustebinti. Taip paminama pagrindinė krikščioniška nuostata. Mirties akivaizdoje turi būti parodytas kuklumas“, - tikino pašnekovas.

Kur dingo mediniai kryžiai?

Ilgai nesuyrantys karstai – ne vienintelė kapinių problema. Ir prižiūrėdami kapus lietuviai draugiškumu aplinkai nepasižymi. Gamtininkai pastebi, kad tradicinius medinius kryžius pakeitė akmeniniai arba granitiniai, kurie išlieka labai daug metų. Anksčiau supuvus tokiam kryžiui ir išnykus kapavietės pėdsakams į tą vietą buvo laidojamas kitas žmogus. O dabartinės tvorelės, granitiniai paminklai ir plokštės ilgiau išsaugo kapavietę ir dėl to vis didėja kapinių plotai.

J. Dautartas sutiko, kad tokiu būdu išbalansuojama ilgai trukusi pusiausvyra: „Nesinori, kad būtų naudojami akmeniniai paminklai. Kiek žmonės prižiūri artimųjų kapus? Praėjus 100 metų, dažniausiai nebėra kam jų prižiūrėti. Tada galima laidoti iš naujo toje pačioje vietoje“, - tikino pašnekovas.

O. Lapinas

Kad bet kokia naujovė išplistų, psichoterapeuto žodžiais tariant, ja turi susidomėti 14-15 proc. valstybės gyventojų. Kai ši riba pasiekiama, ji žaibiškai perimama visoje šalyje.

Tačiau psichoterapeuto O. Lapino teigimu, tikėtis, kad lietuviai artimiausiu metu ims statyti medinius kryžius, naivu. Anot jo, žmonėms šiuo metu svarbiausia, kad ženklas apie artimųjų kapavietę išliktų kuo ilgiau.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius L. Klimka tvirtai įsitikinęs, kad granitas lietuviškose kapinėse – visiška naujiena. Anot jo, ši mada Lietuvą pasiekė iš užsienio. Todėl šią plačiai išplitusią tendenciją jis vertina neigiamai.

„Visa tai iš dalies buvo nusižiūrėta kitų valstybių kapinėse. Dabar žmonės geriau gyvena ir gali tokius paminklus pastatyti. Gyvam žmogui parodoma per mažai meilės, o po mirties pastatomas toks paminklas, kad visi pamatytų, kaip žmogus mylėjo mirusius savo tėvus. Taip pasireiškia psichologiniai kompleksiukai“, - sakė L. Klimka.

Prieš statant ilgai tveriančius paminklus etnologas ragino gerai pagalvoti ir netrukus iškėlė retorinį klausimą: „Ar kiekvienas nusipelnome, kad mus net po 1000 metų prisimintų? Kur kuklumas?“ Jo teigimu, senosiose lietuvių kapinėse stovėdavęs vienas medinis kryžius, skirtas visai giminei. O kai jis supūdavo per Vėlines būdavo sudeginamas, o jo vietoje atsirasdavo naujas. Be to, ir tvorelėmis kiekvienas kapas atskirai nebuvo tveriamas. Pašnekovo žodžiais, lauko akmenų tvora buvo apjuosiamos visos kapinės. Ir taip simboliškai buvo atskiriamos dvi sferos – gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai.

Kapinių industrija klesti

Ir netgi smulkioji kapinių architektūra tikrai nepasižymi kuklumu. Kapavietės dažnai paverčiamos gėlių darželiais, kuriuose vietos atsiranda ne tik gyvoms gėlėms, bet ir dirbtinėms. Tai ypatingai pasireiškia per Vėlines, kai ant kapo, apkrauto gėlėmis ir žvakėmis, sunku surasti laisvos vietos.

Gamtos mylėtojai į visa tai žvelgia kitu kampu: kapų „puošmenos“ anksčiau ar vėliau virsta atliekomis ir patenka į konteinerius. Tokiu būdu kapinių industrija vis augina atliekų kalnus. Tai patvirtino ir Vilniuje esančių Rasų kapinių prižiūrėtoja. Jos teigimu, prieš Vėlines ir po jų iš kapinių į sąvartyną patenka „dešimtimis kartų daugiau šiukšlių“.

Todėl Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojas prasitarė norintis, kad lietuviai į kapų priežiūrą žiūrėtų kur kas paprasčiau. „Kapas neturėtų būti meilės įrodymas. Žmogui dėmesį reikia rodyti, kai jis gyvas. Toje vietoje reikia tik pagarbą atiduoti. Kartais atrodo, kad žmonės, statydami paminklus ir pirkdami žvakutes, konkuruoja tarpusavyje. Reikia viską kukliau daryti“, - ragino aplinkosaugininkas.

Psichoterapeuto nuomone, žmonės, kapų priežiūrai skiriantys ypatingai didelį dėmesį, mirusiųjų atžvilgiu jaučia kaltę ir taip ją stengiasi išpirkti: „Jie nori padaryti kažką gero, ko nedarė, kai artimieji buvo gyvi. Norisi kaltę uždengti kuo didesnėmis dovanomis.“

Nepaisant to, kapų puoselėjimu gali pasireikšti ir kaimynų konkurencija. Tačiau, O. Lapino, įsitikinimu, tokios tendencijos pavyks atsikratyti, kai artimųjų laidojimu ims rūpintis jaunoji karta:

„Svarbu, kad kapas neatrodytų prasčiau nei kaimyno. Jei pas jį yra daug gėlių, pas mus bus dar daugiau. Kai ta karta išmirs, kuri taip daro, jaunoji karta turbūt elgsis kitaip. Šita karta gyvenimą pabaigs taip, kaip yra įpratusi, o jaunų žmonių požiūris gali pasikeisti.“

Etnologas L. Klimka mano, kad su gamtosauga ir lietuviškomis tradicijomis nieko bendro neturinčią kapų priežiūra greičiausiai suformavo sovietmetis, kai lietuviams iš po kojų buvo išmuštas suvokimas „apie tautos tradicijas“. Anot jo, dėl to atsirado spraga, kurią dabar užpildo dirbtiniai dalykai, apie kuriuos išgirsta užsienyje.

„Kaip tik tada kapinėse atsiranda dirbtinės gėlės, plokštės, kilimėliai, kertami medžiai. Juk tikėta, kad medžiu siela pakyla į dangų, o dabar jie iškertami, nes spygliai byra. Nėra nieko gražiau, kaip lapai, nukritę ant kapo. Mes nesuvokiame savo tradicijų. Tai parodo ir Vėlinių perdėtas pompastiškumas. Apskritai, kapas paverčiamas vos ne gėlių darželiu. Kur tai matyta? Jei žmogus turi pinigų, nežino, kur juos panaudoti“, - piktinosi L. Klimka.