Viskas prasidėjo nuo sagos įsisiuvimo
Su Donatu susitinkame nedidelėje jo studijoje Vilniaus senamiestyje, Rūdninkų gatvėje. Beje, toje vietoje menininkas ne tik kuria savo indėniško stiliaus darbus, bet ir gyvena. Priėjus prie jo studijos iš karto juntama indėniška dvasia, praeivių akį pirmiausia patraukia kitapus lango tupinčios dvi katės.
Menininko dirbtuvių durys atsiveria tik pasibeldus. Žurnalistus vidun pakvietusio Donato studijoje – smilkalų kvapas ir daugybė jo rankų darbo gaminių iš odos, metalo, gyvūnų ragų, dantų ir kitų medžiagų. Visi jo kūriniai – rankinės, skrybėlės, batai, diržai, blauzdinės, papuošalai – netradiciniai. Parduotuvėse tokių rasti nepavyks. Kita vertus, juos dėvėti ar nešioti kaip aksesuarus ne kiekvienas išdrįstų.
Vyras tikina, kad netradiciniais drabužiais domėtis pradėjo dar vaikystėje. Anot jo, sovietmečiu nestandartinių drabužių pasiūla buvo menka, todėl beliko viena išeitis – juos siūti pačiam. „Mama mane augino viena. Ji buvo mokytoja ir dirbo du darbus. Todėl aš pakankamai anksti išmokau įsisiūti sagą. Netrukus pagal 1980 metų madą išmokau susisiaurinti kelnes, kad jos taptų „bananais“. Tuo metu mes visi stengėmės kažkuo išsiskirti, todėl patys turėjome siūti ir megzti. Iš senų diržų petnešas pasidarydavome. Suaugusiems atrodydavo, kad sugadindavome drabužius, bet iš tiesų mes taip stengdavomės gražiau atrodyti,“ - pasakoja iki šiol originaliai besirengiantis menininkas.
Menininkas: nereikalingų daiktų nebūna
Tačiau jis griauna stereotipą, kad jei domisi indėnų kultūra, tai visi darbai bus susiję tik su indėnais. Pašnekovas pripažino, kad jam indėniški daiktai patinka, tačiau vien šia tematika jis neapsiriboja. „Aš nenoriu eiti tokiu siauru keliu. Ne visiems reikia indėniškos tematikos. Aš įgyvendinu žmonių mintis. Jas išreiškiu įvairiausiomis formomis, oda ir piešiniais“, - teige vilnietis.
Pagrindinė medžiaga, kurią naudoja Donatas – jaučio oda. Pasak jo, ši medžiaga labai tinka, kadangi ji menininkui atveria plačias galimybes. Tačiau jis savo darbuose pritaiko ir kitas medžiagas. Vyras įsitikinęs, kad nereikalingų daiktų nėra – viską galima pritaikyti, kuriant išskirtinius gaminius.
„Oda yra labai lanksti medžiaga ir iš jos galima daug ką padaryti. Tačiau aš nuolat ieškau naujų formų. Pavyzdžiui, vietoje įprastos rankinės rankenos galima naudoti stirnos ragą. O užsegimas gali būti kaulinis. Yra daug daiktų, į kuriuos žvelgdami kiti žmonės nieko nepamato, o aš ten kažką įžvelgiu. Tą detalę perdarius galima sukurti kažką gražaus. Net ir šaukštą ar seno laikrodžio detalę galima pritaikyti“, - tikino pašnekovas.
Neįprastas dviratis sulaukia didžiulio praeivių dėmesio
„Visą dviratį apsiuvau – metalinį rėmą aptraukiau oda. Dviratis, kurį turiu jau dvejus metus, turi ir daugiau privalumų. Kad man būtų linksmiau važinėti, sumontavau specialų aparatą, kuris man leidžia mėgautis 1970 – 1980 metų muzika. Dabar ir man, ir aplinkiniams smagiau“, - juokėsi vyras.
Jis pripažino vairuotojo pažymėjimo neturintis. Tačiau jam to ir nereikia. Vilniuje pašnekovas vaikšto pėsčias arba važiuoja dviračiu. O jei reikia nuvykti toliau, naudojasi viešuoju transportu arba prašo bičiulių pagalbos.
Visgi jis tikino, kad nestandartinį dviratį nėra taip lengva minti. Be to, ir įprastinės dviračių pastatymo vietos jam netinka: „Šis dviratis yra mano antidepresantas. Aišku, prie jo reikėjo įprasti. Jis nėra skirtas tinginiams. Čia nėra laisvo bėgio, todėl visada reikia minti. Ir su stačiais kalnais sunku rungtyniauti. Bet man to ir nereikia. Į kalną dviratį galiu nusivesti. O pastatyti tam pritaikytose vietose mano dviratį sunkiau, nei įprastinį. Todėl dažniausiai jį paremiu prie sienos. Kad pavogs, nesijaudinu, nes ant jo užšokęs taip lengvai nenuvažiuosi. Be to, jį realizuoti būtų labai sunku, kadangi tai yra vienetinis dalykas, kurio savininką daug kas pažįsta.“
Automobilio Donatui visai nereikia. Vyras teigė važiuodamas savo dviračiu sulaukiantis labai didelio dėmesio ir tai jam visai patinka. Donatui tai yra puiki galimybė kasdien susipažinti su naujais žmonėmis. „Aš visiems sukeliu teigiamas emocijas, todėl kasdien susiduriu su vis naujais žmonėmis. Bendrauju su labai įvairiais žmonėmis – nuo benamio iki verslininko. Sustoja mašinos ir išlipę tėveliai paprašo nusifotografuoti su vaikučiais. Autobusų, troleibusų vairuotojai man pypsina ir kelia į viršų nykščius. Tikrai visada atsiranda žmonių, kurie prieina ir pakalbina. Jeigu mano išvaizda žmonėms sukelia teigiamas emocijas, reiškia, kad esu gerame kelyje“, - džiaugėsi Donatas.
Nemažiau susidomėjusių svečių jis sulaukia ir savo namuose, kuriuose šiuo metu gyvena katinas Pilkis ir katė Gintarė, kuriai tokį vardą vyras davė dėl gintarinės spalvos akių.
Apranga tokia, kuria ne visi išdrįstų apsirengti
„Bandau rekonstruoti XIX amžiaus miesto vyro aprangą. Aišku, puošti save dažniausiai gaila laiko ir pinigų. Pagrindinis akcentas – blauzdinės. Jas galima užsidėti ant paprastų batų ir tada per lietų neapsitaško kelnės. Mano aprangos stilius bėgant laikui keičiasi. Aš esu vienas iš nedaugelio vyrų, kurie gali sau leisti keistis. Man svarbiausia, kad pats puikiai jausčiausi. Jei taip jaučiuosi, gražu ir kitiems. Nereikia bijoti, kad esi per ryškus. Kai kurie žmonės man pasako, kad atrodau gražiai, bet jie taip apsirengti neišdrįstų. Žmonės pernelyg kompleksuoja. Tačiau viskas keičiasi – žmonės ryškėja. Juk esame vakarietiška laisvų pažiūrų valstybė“, - teigė vyras pripažinęs, kad įdomių detalių ieško antikvariatuose, sendaikčių turguje, o kai ką, pavyzdžiui, meškų nagų ir ilčių, jam atneša ir žmonės. Gyvūnų ragus, nagus ir iltis jis panaudoja kurdamas papuošalus, rankines.
Donatas teigė nuo vaikystės pradėjęs domėtis indėniškąja kultūra. Pirmoji pažintis su indėnais įvyko skaitant apie juos vaikiškas knygeles. Tačiau dabar jis bendrauja ir su tikrų tikriausiais indėnais, kurie netgi buvo atvykę pas jį į svečius.
Indėniškąją kultūrą propaguojantis menininkas teigė visada besistengiantis išsaugoti gerą nuotaiką, nes kitaip jam būtum žymiai sunkiau susikaupti kūrybai: „Daug kas manyje pamato patinkantį personažą. Vaikai manyje mato tam tikrą herojų, moterys nori, kad būčiau tikras vyras, o vyrai – kad būčiau tas vyras, kuriam būtų galima paspausti ranką ir apie daug ką pakalbėti. Aš visada stengiuosi spinduliuoti gerą nuotaiką. Jeigu trikdyčiau save neigiamomis emocijomis, būčiau piktas ir nusiminęs, man kurti būtų žymiai sunkiau. Kita vertus, kam to reikia? Juk gyvenimas per trumpas pykčiui. Aišku, būna visokių emocijų, bet stengiuosi save suvaldyti.“