Vilniuje yra dvejos gyvūnų kapinaitės. Vienos legalios, o kitos - ne. Nelegalios gyvuoja ilgai - pastebėjome antkapių net ir su 1970 metų mirties data. Galima teigti, kad jos turi ilgas tradicijas. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, kad kapinės šioje vietoje gadina estetinį vaizdą ir kelia prieštaringas kai kurių gyventojų reakcijas.
Įsiplieskusį ginčą valdžios atstovai nutarė „užgesinti“ įrengę legalias kapinaites. Tiesa, atokiau nuo miesto centro. Prieš 2 metus Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 45 arų plotą Liudvinavo gatvėje, Paneriuose. Ši vieta yra netoli „Regitros“.
Apsilankymas kapinaitėse – su dejà vu jausmu
Praėjusiais metais lankęsi šioje vietoje, svarstėme, ar daug žmonių ryžtasi čia atkeliauti, kadangi kelias iki kapinių ilgas ir labai prastos būklės. Šiemet situacija - ne ką geresnė.
Kelias dar stipriau išdaužytas, atsivėrusios duobės, tad tenka gerokai pavargti, kol jas visas apvažiuoji.
Prieš metus važiuojant šiuo keliu jau buvo pasnigę, tad judėti buvo šiek tiek lengviau, kelias nebuvo toks pažliugęs. Tačiau dabar, už ženklo „Gyvūnų kapinės“ automobilio ir jo vairuotojo laukia tikras iššūkis.
„Velionių“ skaičius išaugo kone dvigubai
Nepaisant sudėtingo susisiekimo, kapinaitės gerokai išsiplėtė. Jeigu prieš metus jose buvo įrengta apie 50 kapų, šiandien jų galima suskaičiuoti beveik 100.
Tačiau daugiau kapų, tiksliau išaugęs žmonių poreikis laidoti gyvūnus oficialiose kapinėse, sufleruoja, kad turėtų būti ir daugiau tvarkos.
Apėję visą teritoriją neišvydome nė vienos šiukšliadėžės. Visos sudegusios žvakutės, gėlės ir kitos šiukšlės tiesiog verčiamos į vieną krūvą. Arba metamos tiesiog ant žemės.
Daugiausia kapaviečių skirtų šunims
Šįkart čia dega ir daugiau žvakučių – žmonės jau buvo atvykę, tvarkė kapus. Matyti ir daug naujų kapų, kuriuose ilsisi keturkojai.
Kaip ir pernai, taip ir šiemet galima konstatuoti, kad didžioji dalis „velionių“ – šunys. Iš įdomesnių gyvūnų teko pamatyti palaidotą papūgėlę, šešką.
Vis dar vyraujanti tendencija – didžioji dalis gyvūnų vardų nelietuviški. Daugelis rusiški, lenkiški. O ir didžioji dalis sutiktų bei kalbintų pašnekovų – rusakalbiai.
Sunkiai išgyvena savo augintinio netektį
Kapinaitėse degė dešimtys žvakučių, tačiau nebuvo nė vieno žmogaus. Slampinėdami ir fotografuodami pagaliau pastebėjome atslenkantį automobilį.
Automobilio vairuotoja sustojo šalia manojo ir iš bagažinės ėmė traukti kastuvėlį, metalinį grėblį, gėles ir žvakutes – ruošėsi tvarkyti savo augintinio kapą.
Tatjana augino vokiečių aviganį Čarlį, kuris nugaišo šiemet. Ateinančių metų balandžio 10 dieną jam būtų sukakę 14 metų.
„Jis pradėjo kristi, beveik nebematė, prastai orientavosi. Nebebuvo kitos išeities, jis kankinosi, tad teko jį užmigdyti… Iš veterinaro sužinojome, kas laidoja, paskambinome įmonei, kuri išvežė mūsų šunelį į kapinaites, nes jis buvo labai didelis ir sunkus – 3 vyrai vos jį panešė, patys to padaryti negalėjome.
Moteris teigė norėjusi susimokėti įmonei, kuri padėjo išvežti gyvūną į kapinaites, kad ji rūpintųsi šiuo kapu ir toliau, tačiau įmonės darbuotojai atsitvėrė tylos siena ir į kalbas nereagavo.
Lankytoja piktinasi netvarka
Pašnekovė pasakojo, kad pirmą sykį kartu su dukra ir anūku atvykusi į gyvūnų kapinaites nustėro: atklydę žvėrys atkapstė negiliai užkastą šuns kūnelį, kurio dalys buvo išmėtytos po visas kapines.
„Čia betvarkė, ne kitaip. Iki čia vos atvažiavau, beveik neįmanoma patekti. Taip kalbu turėdama automobilį, o kaip kitiems, kurie jo neturi? Atsimenu ir, kai laidojom Čarlį, vos radau šią vietą. Didžiausia problema – privažiavimas prie kapinaičių. Taip pat informacijos stoka. Apie jas sužinojau ieškodama internete, niekur kitur neradau jokios informacijos“, – skundėsi Tatjana.
Moteris sako pastebinti, kad kapinaitės lankomos žmonių. Praėjusį sykį jai teko stebėti, kai pora laidojo taksų veislės šunį. Tuo metu vyras negalėjo atitraukti savo verkiančios žmonos nuo kapo…
„Čarlis saugodavo namus. Durų niekada nerakindavau. Buvo labai gražus, didelis. Reto grožio šuo buvo… Eidavome pasivaikščioti. Vedant per pėsčiųjų perėją, sustoję automobilių vairuotojai iš nuostabos įjungdavo garso signalus. Nuostabus šuo... Nemokėjo tik kalbėti, o viskuo kitu buvo kaip žmogus, iš akių galėjai žinoti, ką jis galvoja. Nieko blogo nėra padaręs, žmonės daugiau blogybių pridaro“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Nelegalių kapinaičių svarba nemažėja
Gyvūnų laidojimas neleistinose vietose yra gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas, todėl kaip už visus šių taisyklių pažeidimus, pažeidėjai gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn. Pirmą kartą sulaikius pažeidėją, jam išrašomas įspėjimas, jeigu tai pasikartoja antrą kartą, pažeidėjas gali būti baudžiamas 50–100 litų bauda. Pasikartojant pažeidimams baudos griežtėja. Tačiau kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais, savivaldybės atstovai konstatuoja – nenubaudė nė vieno.
Atvykus į nelegalias kapinaites, kurios driekiasi prie Vilniaus televizijos bokšto esančiame miškelyje, galima įžvelgti didelį kontrastą. Nelegaliose kapinaitėse vaikšto žmonės, kurie tvarko savo augintinių kapus, dega žvakutes. Priešingai nei legaliose kapinaitėse, šiose pastebėjome žymiai daugiau tvarkos.
Neoficialios kapinaitės – su savo tradicijomis ir žmonėmis
Fotografuodamas pastebėdavau nejaukius miškelyje susirinkusių žmonių žvilgsnius. Priėjau prie vienos moters, kuri įnirtingai darbavosi su šluota – tvarkė ne tik savo, bet ir aplinkinių kapus.
Jelena sako, kad šioje šiame rajone užaugo, o miškas - tai neatsiejamas jos vaikystės prisiminimas. Pasakodama ji nusiveda ir parodo seną antkapį. Čia 1987 metais palaidota kalytė Džyna. Moteris pasakojo, kad ir prieš 20 metų, kai buvo jauna, čia žmonės ateidavo ir laidodavo savo gyvūnus. Ir niekas dėl to blogo žodžio nepasakė.
„Nepritariu mūsų valdžios pozicijai, kad reikia kažkur perkelti kapinaites. Palaidojome, tai palaidojome, ko jie pristojo? Juk niekam netrukdo, nenorime kažkokios vietos, specialiai tam išskirtos. Važiuoti kažkur iš už miesto (į legalias kapinaites – red. past.)? Nemanau, kad daugelis tam ryžtųsi. Visų pirma labai tolimas kelias, visų antra ten sunku nuvažiuoti, prastas privažiavimas”, – piktinosi moteris.
Lanko ir vaikai
Tolėliau moteris dėlioja šviežias gėles ant savo kačių kapų.
Sunkiai rinkdama žodžius, Ingrida pasakojo, kad savo gyvūnus palaidojo prieš keletą metų, tačiau čia lankosi, kai tik suspėja.
„Nelabai įsivaizduoju kitos vietos. Be to, čia lankosi vaikai, kurie ateina pabūti pas savo augintinius. Juk tas ryšys labai stiprus. O negi vaikai važiuos kažkur beveik už Vilniaus? Tikrai ne. Nemanau, kad mes čia kažkam trukdome. Nors, žinoma, manau, kad žmonės turėtų, kaip galima labiau prisilaikyti sanitarinių sąlygų ir savo augintinius laidoti giliai, kad vėliau nekiltų kokių nors bėdų”, – pasakojo Ingrida.
Moteris pridūrė, kad anksčiau pasitaikydavo bėdų, kai piktavaliai išspardydavo kapus, nurankiodavo ar išmėtydavo gėles bei žvakutes. Ji spėja, kad galbūt tai vaikų darbas, nors tai galėjo padaryti ir išgeriantys suaugę vyrai. Tačiau pastaraisiais metais tokių bėdų beveik nebekyla – gyvūnų šeimininkai tvarko šią miško teritoriją, jo pradžioje pasodino krūmų, kad užstotų vėją ir mažiau kliūtų pašaliniams už akių.
Oficialių kapinių situacija – tokia pat siaubinga
Rodos, kad prieš nelegalias gyvūnų kapines nepakovosi – gyvūnų mylėtojų noras čia laidoti savo augintinius stipresnis už draudimus.
Viešosios įstaigos „Lesė“ vadovė Vesta Auškalnienė GRYNAS.lt teigė, kad per metus situacija iš esmės nepasikeitė – kelias iki oficialių gyvūnų kapinių toks pats siaubingas, tvarkos nėra.
„Ten duobės ant duobės, šiukšliadėžių nėra. Be to, žmonės ne visada atsakingai laidoja savo gyvūnus – jie nežino, kad reikia gilesnių duobių savo augintiniams. Tačiau galėtų būtų ir kokios nors informacinės žinutės pačiose kapinaitėse, tačiau tokių ten iki šiol nėra.
Savivaldybės atstovai skyrė plotą, o jūs čia jau, kaip norit... Lėšų tam daug nereikia. Gaila, kad pinigai surinkti už gyvūnų laikymą daugiabučiuose, iki šiol sukrenta į bendrą biudžeto katilą, todėl dėl gyvūnų gerovės nėra stengiamasi. Taip neturėtų būti. Teko matyti nuotraukose, kad kapinaitės išsiplėtė, todėl informacija skirta augintinių šeimininkams būtų reikalinga”, – problemas vardijo V. Auškalnienė.
Pašnekovė pridūrė, kad apskritai būti šioje vietoje nejauku, kadangi iki šiol čia nėra įrengto apšvietimo, todėl lankytojai turi pasišviesti savo atsineštais žibintuvėliais ar telefonais.
Anksčiau pasigirsdavo kalbų, kad nelegalias kapinaites savivaldybė žada sulyginti su žeme. Dabar tokių kalbų iš valdininkų pusės nepasigirsta. Tą patvirtino ir V. Auškalnienė, teigianti, kad bent kol kas negirdėjo, kad dėl nelegalių kapinių vėl kiltų visuomenės nepasitenkinimas.
Gyvūnas svarbiau už žmogų?
Praėjusiais metais GRYNAS.lt straipsnis apie legalias ir nelegalias kapinaites sulaukė ganėtinai daug piktų pasisakymų, kad augintinių šeiminininkai savo gyvūnų kapais rūpinasi labiau nei žmonių: stato brangius ir gražius antkapius, perka gėles ir t.t. Tąsyk komentaruose užvirė diskusija, kad žmonės taip elgdamiesi dažnai perlenkia lazdą.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas patikino, kad gyvūnas yra pakeitęs savo „funkciją“.
„Iš pagalbininko šuo tapo šeimos nariu. Prie tokio pasikeitimo prisidėjo ir mažėjančios šeimos. Vis mažiau gimsta vaikų. Tą tuštumą užima gyvūnėliai, kurie tampa žmonėms itin brangūs. Juk kiekvienam tenka pastebėti, kad atsidaro specialiai gyvūnams skirtos kirpyklos, viešbučiai, sanatorijos... Taip atsiranda ir kapinės.
Mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje trūksta gyvybės. Jeigu gyvūnų kapinaitėse daugiau antkapių, tai byloja, kad šeimose reikia daugiau gyvybės. Atsiranda poreikis kažkuo rūpintis, mylėti, turėti artimą sielą. Juk tam ir skirti antkapiai – jie daromi gyviems, mums prisiminti, o ne mirusiems“, – konstatavo O. Lapinas.
Įmantresni kapai atspindi lietuvių piniginių storį?
Pasiteiravus, ar žmonės tikrai mažiau rūpinasi savo artimųjų kapais ir daugiau dėmesio skiria gyvūnams, pašnekovas tokias mintis pavadino „sutirštintomis“.
„Taip nėra. Žmonės gyvuosius prižiūri taip pat uoliai kaip ir anksčiau. Nebent tie, kurie neturi artimųjų. Daugėja vienišų žmonių. Tad, ką jiems laidoti, jeigu ne gyvūnėlį? Tačiau aš nemanau, kad prieisime iki tokio absurdo, kai žmogus daugiau rūpinsis gyvūno kapu nei savo tėvų kapais“, – pridūrė vyras.
O. Lapinas mano, kad gyvūnų kapinaičių ateityje tik daugės.
Apie tai, kad gyvūnų antkapiai dažnai nenusileidžia antkapiams, kurie skirti žmonėms, pašnekovas svarstė, jog tai atspindi žmogaus finansinę situaciją.
„Kita pasekmė susijusi su finansais. Kuo daugiau žmonės turi pinigų, tuo gražiau gali papuošti kapus. Tai matyti ir apsilankius gyvūnų kapinėse – žmonės tapo turtingesni, todėl gali skirti pinigų brangesniems daiktams, šiuo atveju, gyvūnų antkapiams.
Be to, tai ne tik prisiminimas, bet ir savotiška saviraiška. Jūs, nupirkdamai įmantrų ir brangų antkapį parodote savo finansines galimybes. Tai lygiai toks pat pavyzdys, kai nusiperkate brangų automobilį, pavyzdžiui, „Hummer“, kuris užstato pusę kiemo. Kam to reikia? Iš esmės nebūtina užgriozdinti pusės kiemo, tačiau tai savotiškas noras pasipuikuoti prieš kaimynus ir parodyti savo finansinę galią“, – mintimis dalijosi psichoterapeutas.
Gyvūnų prieglaudos vadovė V. Auškalnienė pridūrė, kad dažniausiai gyvūnas tampa savotišku šeimos nariu. Ypač tiems žmonėms, kurie yra vieniši. Todėl ji nemato kažkokios blogybės, kai žmonės atsisveikindami su savo augintiniu šiems skiria įmantrius antkapius.