Kinologas gali turėti kelis šunis, bet šuo – tik vieną šeimininką

Nors tar­ny­bi­niai šu­nys do­ku­men­tuo­se ofi­cia­liai įvar­di­ja­mi kaip „spe­cia­lio­ji po­li­ci­jos prie­mo­nė”, po­li­ci­nin­kams ki­no­lo­gams ke­tur­ko­jis vi­sų pir­ma yra gy­vas pa­da­ras, su ku­riuo už­si­mez­ga emo­ci­nis ry­šys. Šu­nys – iš­ti­ki­mi pa­gal­bi­nin­kai, pa­de­dan­tys pa­rei­gū­nams at­lik­ti įvai­riau­sias už­duo­tis, pra­de­dant nu­si­kal­tė­lio su­lai­ky­mu ir bai­giant nar­ko­ti­kų, din­gu­sių žmo­nių pa­ieš­ka.

Po­li­ci­nin­kai ki­no­lo­gai bū­si­mus tar­ny­bi­nius šu­nis ruo­šia pa­tys: iš­si­ren­ka iš va­dos šu­niu­ką, pri­žiū­ri ir dre­suo­ja, vė­liau iš­lai­ko spe­cia­lius eg­za­mi­nus, pa­tvir­ti­nan­čius, kad ke­tur­ko­jai pa­si­ren­gę tar­ny­bai. Ta­čiau iki to­kio lai­mė­ji­mo, ko­kį pra­ėju­sią sa­vai­tę par­si­ve­žė Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Pat­ru­lių kuo­pos ki­no­lo­gų gru­pės spe­cia­lis­tas Ei­man­tas Se­ni­kas, su sa­vo au­gin­ti­niu En­zo ta­pęs ki­no­lo­gų su sa­vo tar­ny­bi­niais šu­ni­mis dau­gia­ko­vės pir­me­ny­bių nu­ga­lė­to­jais, – il­gas ke­lias. Nu­ei­ti jį rei­kia ir ži­nių, ir kan­try­bės. Aly­tiš­kiai po­li­ci­jos ki­no­lo­gai, mie­lai su­ti­kę apie sa­vo dar­bo vir­tu­vę pa­pa­sa­ko­ti „Aly­taus nau­jie­nų” skai­ty­to­jams, ne­abe­jo­ja, kad dar­bas su tar­ny­bi­niais šu­ni­mis – ne kiek­vie­nam. Vien mei­lės gy­vū­nams ne­pa­kaks, nors ir be jos, ži­no­ma, nė iš vie­tos.

„Ko­mi­sa­ras Rek­sas” – gra­ži pa­sa­ka ir ge­ra re­kla­ma

Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Pat­ru­lių kuo­pos Ki­no­lo­gi­jos sky­rius įsi­kū­ręs ato­kiau nuo mies­to šur­mu­lio – Vidz­gi­rio miš­ke, ne­to­li Ne­mu­no. Prieš ke­le­rius me­tus įgy­ven­di­nant Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tą šiuo­lai­kiš­kai įreng­tas pa­sta­tas, su­tvar­ky­ta aikš­te­lė šu­nims dre­suo­ti, spe­cia­lūs vol­je­rai, ka­bi­ne­tai pa­rei­gū­nams.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je po­li­ci­jos sis­te­mo­je tar­nau­ja apie 80 tar­ny­bi­nių šu­nų, Aly­taus ap­skri­ty­je – 7. Aly­tu­je tar­ny­bą at­lie­ka ke­tu­ri tar­ny­bi­niai šu­nys, trys iš jų – bel­gų avi­ga­nių veis­lės, o su jais dir­ba trys po­li­ci­jos ki­no­lo­gai. Ar pa­rei­gū­nai ir jų au­gin­ti­niai su­lau­kia vi­suo­me­nės dė­me­sio tik ta­da, kai iš var­žy­bų par­ve­ža gar­bin­gus ap­do­va­no­ji­mus? Ne pa­slap­tis, kad po­li­ci­jos ki­no­lo­go spe­cia­ly­bę iš­po­pu­lia­ri­no vo­kie­čių TV se­ria­las „Ko­mi­sa­ras Rek­sas”, nors pro­fe­sio­na­lai sa­ko, jog tai – tik gra­ži žyd­ro­jo ek­ra­no pa­sa­ka, tu­rin­ti ma­žai ben­dro su tik­ro­ve.

„Sma­gu, kad žmo­nės vie­šo­je vie­to­je at­krei­pia dė­me­sį į po­li­ci­nin­ką su tar­ny­bi­niu šu­ni­mi, kal­bi­na, klau­sia, ką jis mo­ka. Ki­no­lo­gą su tar­ny­bi­niu šu­ni­mi ga­li­ma pa­ma­ty­ti ma­si­niuo­se ren­gi­niuo­se, šven­tė­se, ku­rio­se ren­gia­mi spe­cia­lūs pa­si­ro­dy­mai, pre­ven­ci­nių-rep­re­zen­ta­ci­nių ren­gi­nių me­tu, pat­ru­liuojant tar­ny­bi­niu trans­por­tu, kai ki­no­lo­go nuo­žiū­ra rei­ka­lin­ga pa­tik­rin­ti įtar­ti­nas vie­tas, ku­rio­se ga­li bū­ti da­ro­mi nu­si­kal­ti­mai ar ki­ti tei­sės pa­žei­di­mai, nu­si­kal­ti­mų įvy­kio vie­to­se”, – pa­sa­ko­ja po­li­ci­jos ki­no­lo­gas Ry­tis Čer­niaus­kas.

Citata

Dar­bas su tar­ny­bi­niais šu­ni­mis – ne kiek­vie­nam. Vien mei­lės gy­vū­nams ne­pa­kaks, nors ir be jos, ži­no­ma, nė iš vie­tos.

Į Ki­no­lo­gi­jos sky­rių ne­re­tai už­su­ka moks­lei­vių eks­kur­si­jų. Vai­kams įdo­mu vis­kas: ar pro­tin­gi po­li­ci­jos šu­nys? Ko­kių triu­kų mo­ka? Kaip tap­ti po­li­ci­jos ki­no­lo­gu? „Rei­kia dvie­jų da­ly­kų: no­ro dirb­ti ir mei­lės gy­vū­nui. Jei tai tu­ri – iš­mo­ky­si­me dirb­ti, su­teik­si­me ži­nių. Šu­nį su­ga­din­ti leng­va, o ge­rai pa­ruoš­ti tar­ny­bai – sun­ku, rei­kia daug kan­try­bės. Šuo tu­ri pa­kliū­ti į ge­ras, pa­ti­ki­mas pro­fe­sio­na­lo ran­kas”, – sa­ko E. Se­ni­kas, ku­ris ži­no daug tar­ny­bi­nių šu­nų dre­sa­vi­mo pa­slap­čių. Be­je, jos tin­ka ir de­ko­ra­ty­vi­nių veis­lių au­gin­ti­niams.

„Vie­na pa­grin­di­nių – šuo tu­ri pa­jus­ti, kas yra va­das, kaip vil­kų gau­jo­je, nes jei gy­vū­nas ma­nys, kad ly­de­ris – jis, to­kia ir te­bus dre­sū­ra”, – sa­ko po­li­ci­jos ki­no­lo­gas, pa­ste­bin­tis, kad dau­ge­lis to ne­su­pran­ta. To­dėl šuo šei­mos na­rius pri­pa­žįs­ta kaip sau ly­gius ar­ba – kas jau vi­sai blo­gai – kaip že­mes­nius, pas­ta­ruo­ju at­ve­ju ga­li pa­si­tai­ky­ti ir trau­mų, šuo dėl ne­tin­ka­mo auk­lė­ji­mo tam­pa ag­re­sy­vus.

Šu­niui ne­pa­aiš­kin­si, kad šei­mi­nin­kui atos­to­gos

Au­gi­nan­tie­ji na­mie šu­nis ži­no: ke­tur­ko­jui ne­pa­sa­ky­si, kad šei­mi­nin­kui atos­to­gos ir to­dėl jis ne­bus ve­džio­ja­mas, ne­gaus ės­ti. Po­li­ci­jos ki­no­lo­gų dar­be – tas pats. „Še­ria­me sa­vo šu­nis, va­lo­me vol­je­rus, pa­tys juos ve­džio­ja­me, taip pat sa­vait­ga­liais ir per atos­to­gas. Atos­to­gų me­tu iš­vy­kus il­ges­niam lai­kui ten­ka tar­tis su ko­le­go­mis, kad pa­va­duo­tų”, – pa­sa­ko­ja po­li­ci­jos ki­no­lo­gas R. Čer­niaus­kas.

Ki­no­lo­gų gru­pės spe­cia­lis­tai dir­ba pa­mai­no­mis, ta­čiau į iš­kvie­ti­mus jiems ten­ka vyk­ti ir lais­vu nuo tar­ny­bos lai­ku, jei­gu rei­kia tar­ny­bi­nių šu­nų pa­gal­bos. Vi­si po­li­ci­jai tal­ki­nan­tys ke­tur­ko­jai yra iš­lai­kę spe­cia­lius tes­tus ir eg­za­mi­nus, ku­rių me­tu pa­tvir­ti­na­ma, kad jie ge­ba at­lik­ti pa­grin­di­nes už­duo­tis: ieš­ko­ti daik­to, tu­rin­čio žmo­gaus kva­po, su­ras­ti žmo­gų įvai­rio­se vie­to­vė­se, sek­ti žmo­gaus pėd­sa­kais, už­tik­rin­ti ap­sau­gos funk­ci­jas (nu­si­kal­tė­lio su­lai­ky­mas), at­lik­ti ben­dro pa­klus­nu­mo ko­man­das. Be to, kai ku­rie šu­nys ge­ba at­lik­ti ir spe­cia­li­ą­sias už­duo­tis. Ki­no­lo­go R.Čer­niaus­ko Kok­sas kvie­čia­mas da­ly­vau­ti kra­to­se, kai rei­kia ap­tik­ti nar­ko­ti­kus, Sva­jū­no Bun­zos Zy­lė – ieš­ko­ti la­vo­nų.

„Tar­ny­bi­nių šu­nų dre­sa­vi­mą ly­di dau­gy­bė mi­tų, ypač apie tai, kaip jie mo­ko­si ieš­ko­ti nar­ko­ti­kų. Esą šuo gy­ve­na vos ke­le­rius me­tus, nes yra pa­da­ro­mas nar­ko­ma­nu, kad ieš­ko­tų svai­gių­jų me­džia­gų. Tai – vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Ži­no­ma, au­gin­ti­nį pa­reng­ti pa­ieš­kai, ypač nar­ko­ti­kų, tik­rai ne­leng­va, bet prin­ci­pas pa­pras­tas – šuo ieš­ko mėgs­ta­mo žais­lo, tik pa­laips­niui įve­da­mas vis ki­tos nar­ko­ti­nės ar psi­chot­ro­pi­nės me­džia­gos kva­pas”, – pa­sa­ko­ja R.Čer­niaus­kas.

E. Senikas

Šu­nį su­ga­din­ti leng­va, o ge­rai pa­ruoš­ti tar­ny­bai – sun­ku, rei­kia daug kan­try­bės. Šuo tu­ri pa­kliū­ti į ge­ras, pa­ti­ki­mas pro­fe­sio­na­lo ran­kas.

Lie­tu­vo­je įpras­ta, kad šu­nis, su ku­riais dirbs, iš­si­ren­ka, už­si­au­gi­na ir dre­suo­ja pa­tys po­li­ci­jos ki­no­lo­gai, o jų ko­le­gos dau­ge­ly­je už­sie­nio ša­lių dir­ba su tar­ny­bai jau pa­ruoš­tais ke­tur­ko­jais. Šuo pa­ren­ka­mas pa­gal tam tik­ras dar­bi­nes sa­vy­bes, ta­čiau ge­riau­sia tes­tuo­ti 7–8 mė­ne­sių, kai jau ga­li­ma at­lik­ti su­dė­tin­ges­nius tes­tus, ste­bė­ti, ar ke­tur­ko­jis bi­jo aukš­čio, stip­raus gar­so, mi­nios, sli­džios dan­gos, ar tu­ri pa­grin­di­nę rei­ka­lin­gą sa­vy­bę – me­džiok­lės ins­tink­tą, tai yra per­se­kio­ti gro­bį, ste­bi­mas šuns at­kak­lu­mas, iš­tver­mė, kon­cen­tra­ci­ja, sa­va­ran­kiš­ku­mas ir ben­dra­dar­bia­vi­mas su šei­mi­nin­ku.

Ver­tin­ti šu­niu­ko dar­bi­nes sa­vy­bes – tas pats, kas ieš­ko­ti ta­len­tin­gų nau­ja­gi­mių

„Ban­dy­ti nu­sta­ty­ti, ar tar­ny­bi­niam šu­niui rei­ka­lin­gų ge­bė­ji­mų tu­ri mė­ne­sio šu­niu­kas, yra tas pats, kas ieš­ko­ti dai­lei ar mu­zi­kai ga­bių nau­ja­gi­mių”, – sa­ko po­li­ci­jos ki­no­lo­gas E.Se­ni­kas. Nors tar­ny­bi­niai šu­nys pa­ren­ka­mi iš ati­tin­ka­mų sa­vy­bių tu­rin­čių šu­nų pa­li­kuo­nių, vis dėl­to tam tik­ra lo­te­ri­ja pa­si­ren­kant au­gin­ti­nį iš­lie­ka. Vos gi­męs šu­niu­kas jau ro­do sa­vo cha­rak­te­rį: vie­nam rei­kia pa­ro­dy­ti, kur yra mais­tas, o ki­tas mo­ka pats pa­ko­vo­ti už sa­ve – skverb­da­ma­sis prie ėda­lo iš­stum­do sa­vo bro­lius ir se­ses. Štai pas­ta­ra­sis ir ga­lė­tų tap­ti po­li­ci­jos šu­ni­mi, ta­čiau ne­re­tai au­gant cha­rak­te­ris kei­čia­si. E.Se­ni­kas pa­sa­ko­ja, kad da­bar­ti­nį sa­vo šu­nį, čem­pio­ną En­zo, iš­si­rin­ko ir par­si­ve­žė 1,5 mė­ne­sio, pats jį auk­lė­jo, bet pir­mų­jų tes­tų me­tu au­gin­ti­nis ge­bė­ji­mais nu­si­lei­do ki­tiems šu­niu­kams iš tos pa­čios va­dos, o su­lau­kęs me­tų ta­po pui­kiu tar­ny­bi­niu šu­ni­mi ir džiu­gi­na šei­mi­nin­ką.

Aly­tiš­kiai po­li­ci­jos ki­no­lo­gai dir­ba su bel­gų avi­ga­niais ir ne­gai­li ge­rų žo­džių šios veis­lės sa­vy­bėms. Ne­pa­mai­no­mais po­li­ci­jos tar­ny­bi­niais šu­ni­mis lai­ko­mi vo­kie­čių, slo­va­kų ir bel­gų avi­ga­niai (ma­li­nua) – dėl sa­vo in­te­lek­to, prie­rai­šu­mo, no­ro tar­nau­ti žmo­nėms, ge­ros fi­zi­nės for­mos. Kiek re­čiau po­li­ci­jai tar­nau­ja rot­vei­le­riai, do­ber­ma­nai pin­če­riai. Po­li­ci­jos tar­ny­bą ban­dė ir dau­giau veis­lių šu­nų, bet jos – tar­si „pra­ei­nan­čios“, o štai mi­nė­ti avi­ga­niai po­li­ci­jo­je iš­si­lai­kė dau­ge­lį me­tų.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je yra daug bel­gų avi­ga­nių veis­lės tar­ny­bi­nių šu­nų, ku­rie ne to­kie at­sar­gūs kaip vo­kie­čių, tu­ri ma­žes­nį sa­vi­sau­gos ins­tink­tą, tai yra lin­kę ri­zi­kuo­ti, be to, la­bai iš­tver­min­gi, jud­rūs. „Ne­sma­gu, kai vėl ir vėl iš­girs­tu klau­si­mą – o ko­dėl šuo toks… lie­sas? Ma­no Kok­sas gau­na ne tik jam pri­klau­san­tį sau­so mais­to da­vi­nį, bet ir pa­pil­do­mą, ta­čiau yra la­bai jud­rus. Ra­miai gu­lin­tį jį ma­čiau tik kar­tą, kai į kak­lą įkan­do er­kė ir šuo rim­tai su­sir­go. Be to, tar­ny­bi­nis šuo ir ne­ga­lė­tų bū­ti nu­tu­kęs, nes jis tie­siog ne­pa­jėg­tų at­lik­ti už­duo­čių”, – pa­sa­ko­ja po­li­ci­jos ki­no­lo­gas R.Čer­niaus­kas.

Be­je, ge­ru tar­ny­bi­niu šu­ni­mi ga­li tap­ti ir ne­veis­li­nis šuo, tu­rin­tis ly­de­rio sa­vy­bių, iš­orė tar­ny­bi­niam šu­niui nė­ra svar­bi, ki­taip nei tam, ku­ris vei­sia­mas pa­ro­doms.

„Ko­mi­sa­rams rek­sams” – spe­cia­lūs ba­tu­kai

Kas lau­kia tar­ny­bi­nio šuns, iš­ėju­sio į už­tar­nau­tą po­il­sį? – štai dar vie­nas klau­si­mas, į ku­rį ne­re­tai ten­ka at­sa­ky­ti po­li­ci­jos ki­no­lo­gams. Pa­si­ro­do, am­žiaus ri­ba, iki ku­rios šuo ga­li tar­nau­ti po­li­ci­jo­je, ne­nu­sta­ty­ta, vis­kas pri­klau­so nuo dar­bi­nių sa­vy­bių, fi­zi­nės for­mos, svei­ka­tos būk­lės. De­ja, su am­žiu­mi ke­tur­ko­jus, taip pat ir tar­ny­bi­nius, puo­la įvai­rios li­gos, jei­gu jos kri­ti­nės – šu­nis ten­ka už­mig­dy­ti, kaip ir „ci­vi­lius”. Ki­no­lo­gai iš­ti­ki­mo drau­go ne­tek­tį iš­gy­ve­na ly­giai taip pat, kaip bet ku­ris mū­sų, at­si­svei­kin­da­mas su sa­vo au­gin­ti­niu.

Ta­čiau gam­tos dės­niai ne­iš­ven­gia­mi. Kai tar­ny­bi­nis šuo pa­sie­kia bran­dų am­žių, kiek­vie­nas po­li­ci­jos ki­no­lo­gas pra­de­da ruoš­ti pa­mai­ną – dre­suo­ti jau­ną ke­tur­ko­jį, to­dėl kar­tais tu­ri du au­gin­ti­nius, bet šuo dvie­jų šei­mi­nin­kų – nie­ka­da.

Nors tar­ny­bi­nis šuo yra la­biau pa­gal­bi­nin­kas dar­be nei au­gin­ti­nis, vis dėl­to kiek­vie­nas jų my­li­mas ir le­pi­na­mas. Už ge­rai at­lik­tą už­duo­tį šu­nys nu­si­pel­no ska­niu­kų – tam pui­kiai tin­ka deš­re­lės. Po­li­ci­jos ki­no­lo­gai sten­gia­si kaip įma­no­ma ge­riau pa­si­rū­pin­ti sa­vo ke­tur­ko­jais. Štai R.Čer­niaus­kas per­nai žie­mą per di­džiuo­sius šal­čius bu­vo par­si­ve­žęs Kok­są na­mo, nors ke­tur­ko­jis tuo me­tu šė­rė­si. Va­ly­mo už­te­ko vi­siems šei­mos na­riams, bet nie­kas ne­pri­eš­ta­ra­vo.

Ki­no­lo­gų gru­pės spe­cia­lis­tas E.Se­ni­kas džiau­gia­si nau­jo­ve, ku­ri taip pat pa­dės pa­si­rū­pin­ti tar­ny­bi­niais ke­tur­ko­jais, – Aly­taus ki­no­lo­gi­jos sky­riui skir­tas kom­plek­tas spe­cia­lių ba­tu­kų, ku­riais „ko­mi­sa­rai rek­sai” avės vyk­da­mi į už­duo­tis. Idė­ja ap­au­ti tar­ny­bi­nius šu­nis ba­tu­kais ki­lo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, kur pa­ste­bė­ta, kad, vy­da­mie­si pa­žei­dė­jus, jie daž­nai su­si­žei­džia le­te­nas dėl ne­ty­čia pa­mes­tų ašt­rių daik­tų ir dėl sprun­kan­čių nu­si­kal­tė­lių ty­čia pri­mė­ty­tų šu­kių. Aly­tiš­kiai ki­no­lo­gai sa­ko, kad jų šu­nys ir­gi ga­li su­si­žeis­ti le­te­nas apieš­kant ap­leis­tas vie­to­ves ar te­ri­to­ri­jas bei ten su­lai­kant įta­ria­mus as­me­nis.

Tik fak­tai

*Eu­ro­po­je šu­nys po­li­ci­jo­je pir­mą­kart įdar­bin­ti 1859 m. Bel­gi­jo­je, kur su po­li­ci­nin­kais ėmė pat­ru­liuoti gat­vė­se. Ne­tru­kus Bel­gi­jos pa­vyz­džiu už­si­krė­tė Vo­kie­ti­ja, Pran­cū­zi­ja, Aust­ri­ja, Veng­ri­ja.

*1890 m. Vo­kie­ti­jo­je pra­dė­tos reng­ti mo­ko­mo­sios pro­gra­mos – im­ta ruoš­ti šu­nis tam tik­roms veik­los sri­tims (po­li­ci­jai, ar­mi­jai, mui­ti­nei) ir spe­cia­li­za­ci­joms (pat­ru­liavimui, pa­ieš­kai, įkal­čių nu­sta­ty­mui). Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja į tai žiū­rė­jo be en­tu­ziaz­mo – šu­nų my­lė­to­jų tė­vy­nė­je bu­vo ma­no­ma, kad šu­nys tu­ri leis­ti gy­ve­ni­mą ra­miau ir sau­giau, nei tar­nau­da­mi po­li­ci­jo­je, nes šia­me pa­vo­jin­ga­me dar­be ga­li bū­ti su­žeis­ti ir žū­ti.

*1914 m. Lon­do­no po­li­ci­nin­kams leis­ta pat­ru­liuoti su sa­vo šu­ni­mis, ir gat­vė­se pa­si­ro­dė mar­gas bū­rys avi­ga­nių, ret­ri­ve­rių, ko­lių, ter­je­rų, spa­nie­lių.

*Tar­ny­bi­nės šu­ni­nin­kys­tės pa­da­li­nys Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je pra­dė­tas kur­ti 1950 m. 1974-ai­siais im­tas sta­ty­ti da­bar­ti­nis Mins­ko plen­te įsi­kū­ręs Ki­no­lo­gi­jos cen­tras. Tuo­met tai bu­vo vie­nas mo­der­niau­sių ir ge­riau­sių ki­no­lo­gi­jos cen­trų So­vie­tų Są­jun­go­je. 1980 m. įkur­tas tar­ny­bi­nių šu­nų veis­ly­nas. Kri­mi­na­lis­ti­nės odo­ro­lo­gi­jos sky­riu­je kau­pia­ma in­for­ma­ci­ja apie žmo­gaus kva­pų mė­gi­nius, tvar­ko­ma jų ap­skai­ta ir at­lie­ka­mas eks­per­ti­nis kva­pų mė­gi­nių iden­ti­fi­ka­vi­mas.