Prieš 11 tūkst. metų žmonės suprato, kad kai kuriems gyvūnams yra geresnė vieta nei atsidurti ant ieties smaigalio. Mūsų protėviai pamėgino juos prisivilioti ir uždaryti į aptvarus ir laikui bėgant pakeitė jų prigimtį, kad šie geriau tiktų maistui, darbui ar kompanijai palaikyti. Per kelis tūkstantmečius mes mėginome prijaukinti daug gyvūnų, bet išbandymus atlaikė tik keletas: karvė, ožka, avis, višta, arklys, kiaulė, šuo ir katė. Kur gyvena žmogus, galima rasti ir šių gyvūnų. O kodėl nepavyko prijaukinti jų daugiau?
Kodėl mes masiškai neauginame raganosių, tigrų, zebrų ar kitų šimtų gyvūnų rūšių? Juk dalis jų tikrai tiktų maistui ar būtų puikūs medžiotojai. Dabar tie, kurie nepanoro būti prijaukinti nyksta ir užleidžia savo gyvenamus plotus žmonėms ir jų prijaukintiems sutvėrimams.
Anot evoliucinės fiziologijos ir geografijos eksperto Jaredo Diamondo 1997 m. parašytos knygos „Guns, Germs and Steel“ („Ginklai, mikrobai ir plienas“), tam, kad gyvūnas būtų prijaukintas, reikia, kad jis atitiktų 6 kriterijus. Daugelis gyvūnų atitinka didesnę dalį, bet visus 6 – tik keletas išrinktųjų.
Pirma, prijaukinami gyvūnai negali būti išrankūs maistui. Jie turi valgyti tai, ką galima rasti prie beveik kiekvienos žmogaus gyvenvietės. Žolėdžiai (karvės ar avys) turi tenkintis aplink augančia žole ir valgyti įvairių daržovių ar grūdų perteklių. Mėsėdžiai (šunys, katės) privalo sugebėti išgyventi iš maisto likučių ar graužikų, kurie yra dažnas apgyvendintų teritorijų svečias.
Antra, gyvūnai, lyginant su žmogumi, turi greitai suaugti. Jei gyvūnas auga pernelyg lėtai – jam ne vieta po žmogaus stogu. Žmonija, ankstyvame amžiuje negalėjo sau leisti eikvoti per daug laiko ir išteklių, kad gyvūnas lėtai suaugtų ir jį būtų galima paskersti ar įdarbinti. Būtent dėl šios priežasties nepaplito prijaukinti drambliai. Taip, jie greitai mokosi ir pripranta prie žmogaus draugijos, jie taip pat neblogi darbininkai, bet suauga tik per 15 metų, o tai per ilgas laiko tarpas lyginant su vidutine žmogaus gyvenimo trukme prieš kelis tūkstančius metų.
Trečia, prijaukinti gyvūnai turi daugintis ir nelaisvėje. Sutvėrimai, kuriems dauginimuisi reikia atlikti sudėtingas ar didelių teritorijų reikalaujančias tuoktuvių apeigas ne vieta aptvare. Pvz. senovės egiptiečiai dievino prijaukintus gepardus, bet šios didžiosios katės nesidaugina, jei neatlieka sudėtingų tuoktuvių. Joms reikia kautis su kitais patinais dėl patelės, o šią dar suvilioti savo ištverme – bėgti ilgus atstumus šalia jos. Būtent dėl to, jie ir plačiai nepaplito kaip prijaukinami gyvūnai.
Ketvirta, prijaukinti gyvūnai turi būti ramaus būdo. Tokios yra karvės ir avys. Afrikos buivolas ar Amerikos bizonas neatsidūrė viename tvarte su karvėmis, nes šie gyvūnai gana nenuspėjami ir agresyvūs. Kitas pavyzdys – netolimas arklio giminaitis zebras. Ištvermingas, greitas, bet daug agresyvesnis, būtent dėl to zebrai buvo prijaukinami tik labai retais atvejais ir tik labai mažose teritorijose. Pastaba: kai kurie antropologai tai nelaiko būtinu prijaukinimo kriterijumi, kadangi kai kurie prijaukinti gyvūnai kadaise buvo labai agresyvūs (šuo kilo iš vilko).
Penkta, prijaukinami gyvūnai neturėtų staigiai panikuoti ar bėgti kai juos kas išgąsdina. Šis kriterijus atmeta daug keturkojų (elnių, gazelių), kurie yra iš prigimties labai atsargūs ir baikštūs, be to turi gerą šuolį, todėl gali pabėgti iš aptvaro, o investicijos į aukštas tvoras yra didelės. Galėtume paprieštarauti, sakydami, kad avys bailios, bet jos turi stiprų bandos jausmą, tad visada laikosi drauge, o tai padeda jas lengviau kontroliuoti.
Šešta, neskaitant kačių, visi prijaukinti gyvūnai tarpusavyje laikosi stiprios hierarchinės sistemos. Bandose visada būna stiprus lyderis, kuris vadovauja visiems kitiems. Žmogus išmoko valdyti tokius gyvūnus, nes įrodė jiems, kad būtent jis yra gaujos vadas.