Kodėl vieniems miestams biokuras šilumą atpigino, kitiems - ne?

Vyriausybei kalbant apie šilumos ūkio pertvarką, plėtojant šilumos gamybą iš biokuro, kyla klausimas, ar tikrai naudoti biokurą visuomet yra pigiau nei dujas. Besistengdamos sumažinti gyventojams siunčiamas sąskaitas už šilumą, kai kurios centralizuotą šilumą tiekiančios įmonės (CŠT) pirkdamos įrangą priima blogus sprendimus ir gauna priešingą rezultatą. Tai lemia netobuli viešujų pirkimo įstatymai, kai reikia orientuotis tik į mažiausią kainą bei žinių stoka dar palyginti naujoje antrinių žaliavų rinkoje.

Medienos biokurą galima gaminti ir iš malkinės medienos, lentpjūvių gamybos atliekų bei iš miško kirtimo atliekų. Palengvinti gyventojams tenkančią finansinę naštą siekiančios savivaldybės kartu su šilumos tinklais iš gamintojų perka iš menkavertės medienos, kirtimo atliekų pagamintą biokurą. Gamybos kaštai auga dėl kitų rūšių kuro – durpių, šiaudų, išrūšiuotų ir netinkamų perdirbimui šiukšlų – maišymo į biokurą. Toks kuras gali užtikrinti ženklų šilumos kainų mažėjimą. Tačiau net ir norėdamos CŠT įmonės negalėtų deginti šių mišinių, nes didžioji dalis eksploatuojamų katilų skirti deginti brangesnę smulkintą malkinę medieną.

Pigesni biokuro katilai vėliau atsirūgsta

Portalas DELFI jau rašė, jog Skuodo, Biržų ir Kazlų Rūdos savivaldybių nuo aukštų šilumos kainų neišgelbėjo net įrengti biokuro katilai.

Kodėl? Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas portalo žurnalistams yra sakęs, jog, pavyzdžiui, Kazlų Rūdoje biokuro katilai skirti kūrenti tik medienos granulėmis, kurios – du kart brangesnės už biokurą. Taip pat didžiuliai nuostoliai patiriami šilumos trąsose – iki 22 proc.
Bendrovė „Skuodo šiluma“ brangiai šilumą priversta tiekti dėl senų katilų naudojimo ir šilumos nuostolių juose.

„Taupydamos kai kurios katilinės perka pigiausius biokuro katilus, tačiau jie tinkami tik brangiam kurui deginti, todėl jie tampa dar didesne našta gyventojams. Dėl to tokie šilumos tinklai neperka pigaus, o reikalauja iš brangesnės medienos pagaminto biokuro. Dėl tokio savivaldybių darbuotojų aplaidumo mokėti priversti gyventojai“, - teigia „Timbex“ biokuro vadybininkas Linas Mažintas.
Biokuro gamintojus ir tiekėjus stebina tai, kad kartais šilumos tinklai atsisako priimti atgabentą biokurą net neatlikę jokių ekspertizių, o tiesiog spręsdami apie biokuro kokybę pagal tai, kaip jis atrodo.

Energetikos ministerijos vyriausiosios patarėjos  Daivos Rimašauskaitės teigimu, šiuo metu praktiškai visose Lietuvos savivaldybėse yra įrengtas bent vienas biokurą šilumai gaminti naudojantis katilas.

„Šiek tiek daugiau nei pusės šilumos tiekėjų kuro balanse biokuras užima 50 ir daugiau procentų ir tik vos keliose savivaldybėse šilumos gamybai yra naudojamos vien tik gamtinės dujos ar kitas iškastinis kuras“, - teigė ministerijos atstovė.

Pašnekovė pripažįsta, kad egzistuoja minėta problema - kai kurie šilumos tiekėjai ir savivaldybės yra įsirengę patogesnius ir mažiau priežiūros reikalaujančius katilus, tačiau šie katilai negali naudoti prastesnės kokybės biokuro.

„Šiuo metu Energetikos ir Ūkio ministerijos, nukreipdamos ES struktūrinės paramos lėšas į priemonę, skirtą šilumos gamybos perėjimui prie biokuro, akcentuoja ir skatina, kad naujai įrengiami katilai galėtų naudoti bent kelias biokuro rūšis, taip pat ir miško kirtimo atliekas“,- dėstė D. Rimašauskaitė.

Utenos meras: vienas katilas = 12 proc. pigesnė šiluma

Paklausta, ar savivaldybės bei šilumos tiekėjai, skelbdami konkursus katilams pirkti gali rinktis kelias biokuro rūšis „vartojantį“ katilą, Energetikos ministerijos atstovė atsakė teigiamai.

„Viskas priklauso nuo savivaldybių ir šilumos tiekėjų požiūrio į vartotojus. Tos savivaldybės, kurios iš tiesų rūpinasi savo šilumos vartotojais, stengiasi diegti tokius šilumos gamybos sprendimus, kurie leistų naudoti tik pigiausią biokurą. Atitinkamai ir katilų pirkimo sąlygos būna pritaikytos taip, kad pirkime galėtų dalyvauti kuo daugiau katilų gamintojų, kurie galėtų pasiūlyti geriausius, nebūtinai vienai biokuro rūšiai pritaikytus įrenginius“,- teigė pašnekovė.

Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas juokauja, jog šiuo klausimu Utena yra gana „neįdomi“ savivaldybė.

„Pas mus nėra tokių problemų, kad kažkas ne tokį katilą perka, ar dėl to nukenčia gyventojai. Jau seniausiai paskaičiuota – vienas katilas – ir 12 proc. šilumos kaina gyventojams krenta žemyn. Turim tris katilus, trečias yra termofikacinė elektrinė. Kainavo 30 milijonų, pusę finansavo Europos Sąjunga ir dėl pusės reikėjo paskolą imt. Kiti du pastatyti iš įmonės („Utenos šilumos tinklai“, - red. past.) lėšų. Bet vasarą visa tai mums leidžia iki 70 proc. kūrent mediena.“, - paprastai situaciją apibūdino A. Katinas.

Jis pridūrė, jog jei niekas nepasikeis, artėjančiame šildymo sezone Utenos gyventojų laukia dar vienas „siurprizas“ gerąja prasme. Dėl termofikacinės elektrinės veiklos šilumos kaina turėtų dar kristi. Utenoje katilai kūrenami medienos „čipsais“ (skiedromis - red. past.).

Kodėl nerieda biokuro „dviratis“?

„Lietuvoj visi diskutuoja, kaip čia tinklus atjungt nuo privačios įmonės, įsteigt valstybinę įmonę. Na, tai kelia dideles šypsenas. Į viską žiūrima labai sudėtingai, bandoma išrast dviratį, bet tas dviratis važiuoja keturkampiais ratais. Reikia pažiūrėt daug paprasčiau. Juk svarbiausia – paskaičiuoti, ar tikrai investicijos atsipirks, investuot protingai. O jos ne tik atsiperka, bet ir kainas mažina gyventojams. Tai ko dar bereikia tada?“,- optimistiškai kalbėjo Utenos rajono savivaldybės meras. 

Jis tikino, jog Utenai nepritrūksta biokuro žaliavos, šilumos tiekimo įmonė su biokuro tiekėjais yra sudariusi ilgalaikes sutartis. 

„Tiesa, aš suprantu ir tas savivaldybes, kurios dabar bijo. Pagalvokite, jeigu statai termofikacinę elektrinę – 30 milijonų. 15 milijonų investuoji savo ir tada penkis kart pabrangsta mediena? Na, jeigu jos tiekimas monopolizuojamas. Investuoji ir nepataikai. Žinau, kad Seimas ir Vyriausybė svarsto tokius dalykus, reikėtų jiems reguliuoti tas biokuro kainas. Kažkokia strategija turėtų būt – bet čia jau ne Utenos mero reikalas. Valstybė turėtų sustrateguot, kaip viskas vyksta, o savivaldybės jau žiūrėtų, kaip tai geriau įgyvendinti. Reikėtų pagalvot ir apie atliekų, dumblo deginimą – kas pasauly yra. Bet, kaip minėjau, mes dar turime ką deginti“, - svarstė A. Katinas.

Brangu - neaišku kodėl

Biržai – tai viena iš savivaldybių, kuriai nepavyko ženkliai sumažinti šildymo kainos gyventojams net pastačius biokuro katilus.

Biržų savivaldybės merė Irutė Varzienė teigia, jog kalti ne katilai, o tam tikros biokuro rinkos taisyklės. Tačiau moteris teigia, jog deramai paaiškinti žmonėms, kodėl jie vis dar brangiai moka už šildymą, ne visuomet pavyksta, nes ir savivaldos atstovams biokuro kainų aukštumos nėra iki galo suvokiamos. 

„Mūsų biokuro katilai kūrenami dalis „čipsais“ (skiedromis, - red. past.), dalis – medienos granulėm. Pagal kainą to nejuntame. Tai tikrai opi ir sena problema, važiavome aiškintis netgi su „Vilniaus energijos“ vadovais. Gavome paaiškinimus, kad biokuras yra perkamas centralizuotai, jog kainos kinta, jos skaičiuojamos pagal kaitrumą ir jie negali daryti jokios įtakos tai kainai. Na, tiesą sakant, tokio visiško aiškumo ir nėra, kodėl tas biokuras toks brangus“, - kalbėjo I. Varzienė.
Biržų savivaldybės merė pripažino, jog medienos granulės, kuriomis kūrenamas vienas iš Biržų biokuro katilų, yra brangesnės.

„Bet kaip aš suprantu, pagrindinė problema – kaip tas biokuras perkamas. Čia kalbama ir jau buvo ir Prezidentės siūlymas, kad biokuru būtų prekiaujama per biržą, kad ir vietiniai mažmenininkai galėtų dalyvauti. Nes dabar, kai yra didelis pirkimas, tiesiog neužtenka to biokuro ir jie negali dalyvauti toje konkurencinėje kovoje. Aš galvoju, jeigu ši problema būtų sutvarkyta, kad galėtų konkuruoti ir mūsų vietiniai biokuro gamintojai, būtų žymei geriau“, - svarstė Biržų rajono savivaldybės merė.

Laimėjimas - šešta vieta nuo galo

Biržų šilumos ūkį yra išsinuomojusi bendrovė „Litesko“. Merė dėsto, jog iš bandymų domėtis ar kontroliuoti šią bendrovę nelabai kas išėjo – buvo paaiškinta, jog biokuras turi būti perkamas dideliais kiekiais, centralizuotai keliems miestams, bendrovė turi turėti tam tikras biokuro atsargas, o vietiniai gamintojai tokių kiekių pasiūlyti negali. 

„Mes jau pakilome į šeštą vietą nuo galo pagal šilumos kainą. Anksčiau buvome išvis – treti nuo galo“, - bent nedideliais laimėjimais pasidžiaugė I. Varzienė. 

Tačiau savivaldybės vadovė teigia vis dar mananti, jog biokuras – energetikos ateitis. „Nusivyliau gal ta visa pirkimo strategija. O biokuras – aš ne specialistė, bet juk specialistai paskaičiavę yra, kad tai pigiausias būdas (šilumai gaminti – red. past.). Esame nusivyle kaina biokuro ir tuo, kad patys tam negalime daryti jokios įtakos. Turim gi Biržų girią, tos biokuro masės tikrai būtų“, - svarstė I. Varzienė.

Panevėžiečiams pasisekė

Kupiškio miškų urėdijos prekybos vadybininkės Jurgitos Šablinskienės teigimu, Kupiškio miškų urėdija medienos biokurui gaminti parduoda tik medienos kirtimo atliekas. Panevėžio miškų urėdijos medienos ruošos padalinio viršininkas Dainius Januškevičius taip pat sakosi negirdėjęs, jog šilumos tinklai reikalautų biokuro pagaminto iš brangesnės žaliavos, todėl biokuro gamintojams tiekia tik medienos kirtimo atliekas.

Daiva Rimašauskaitė, Energetikos ministerija

Šiek tiek daugiau nei pusės šilumos tiekėjų kuro balanse biokuras užima 50 ir daugiau procentų ir tik vos keliose savivaldybėse šilumos gamybai yra naudojamos vien tik gamtinės dujos ar kitas iškastinis kuras.

„Panevėžio energijos įmonė yra viena iš tų, kurios perka įvairių rūšių biokurą, ir tai yra numatyta viešųjų pirkimų konkurso sąlygose. Šiuo atveju siekiant geresnio degimo pečiuose, maišomos skirtingos biokuro rūšys. Taip pat išlaikyta regioninė struktūra, leidusi optimaliai paskirstyti resursus ir sudaryti palankesnes sąlygas teikti viešas paslaugas gyventojams. Ryžtingi vadovų sprendimai, sugebėjimas operatyviai spręsti iškylančias problemas leis panevėžiečiams ir kitiems regiono gyventojams nesibaiminti šildymo sąskaitų“, - teigia „Timbex“ biokuro plėtros direktorius Egidijus Gaidamavičius.

Medienos atliekų užtektų visiems

Preliminariais skaičiavimais, per metus didžiosiose šalies katilinėse sunaudojama apie 2 mln. kubinių metrų medienos biokuro. Kirtimų metu susidaro apie 750 tūkst. kubinių metrų atliekų, iš kurių panaudojama vos apie 100 tūkst. kubinių metrų, tad miškų urėdijos ir privatūs miškų savininkai yra pajėgūs tiekti žaliavą pigaus biokuro gamybai. 

Lietuvoje miško prieaugis yra teigiamas, tad E. Gaidamavičiaus teigimu, valstybė turėtų išlaikyti politiką, leisiančią šį procesą puoselėti ir ateityje, nes miškas yra visų pasididžiavimas, istorija ir savotiškas „nacionalinis bankas“.

Biokuro sektoriaus plėtra ne tik sumažintų sąskaitas už šildymą, bet ir padėtų sukurti papildomas gerai apmokamas darbo vietas, nes atliekinės medienos ištraukimas iš kirtaviečių, patiekimas vartotojams, saugojimas iki šildymo sezono bei kiti niuansai reikalauja daug darbo jėgos ir laiko resursų.

Pasak E. Gaidamavičiaus, šioje situacijoje pagrindinis stabdis buvo valdžios sprendimai, kai buvo kalbama apie paramą biokuro sektoriaus plėtrai, priklausomybės nuo užsienio šalių kuro resursų mažinimą, o tuo metu didinant dujų suvartojimą ir sudarant sąlygas kelti kainas galutiniam vartotojui.

Remiamos kirtimo ir komunalines atliekas galinčios deginti katilinės

Tačiau dabartiniai Energetikos ministerijos vadovai tikina, jog biokuras - ir ministerijos, ir Europos sąjungos remiama sritis.

„Energetikos ministerija laikosi nuomonės, kad pereinant prie tvaraus biokuro naudojimo šilumos gamybai, pirmiausia turėtų būti išnaudojamos tos biokuro rūšys, kurios negali būti naudojamos jokioje kitoje ūkinėje veikloje, t.y. pirmenybė turėtų būti teikiama miško kirtimo atliekoms bei išrūšiuotoms komunalinėms atliekoms ir tik vėliau naudojamos kitos biokuro rūšys (tokios kaip šiaudų granulės, greitai augantys želdiniai ir pan.). Dėl šios priežasties ir skiriant ES struktūrinę paramą bus vertinamas pateiktų projektų pritaikymas deginti paminėtas biokuro rūšis“, - perspėjo Energetikos ministerijos vyriausioji patarėja Daiva Rimašauskaitė.

Nors Energijos išteklių rinkos įstatymas numato, kad žaliava, skirta šilumos energijos gamybai, pirmiausia turi būti įsigyjama biržoje, šilumos gamintojai neskuba tapti biokuro biržos dalyviais.

„Energetikos ministerija kartu su „Baltpool“ birža vienu pirmųjų tikslų laiko postūmį diskusijoms, kaip biokuro rinką paversti atviresne visiems dalyviams. Birža yra siekiama užtikrinti rinkos stabilumą ir patikimumą“, - jau seniai diskutuojamą biokuro biržos naudą patvirtino pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad biržoje į sandorio kainą įtraukiama ne tik žaliavos, bet ir transportavimo kaina. Tokiu būdu pranašumą įgyja tie tiekėjai, kurie geografiškai yra arčiausiai pirkėjų, t.y. skatinamas vietos verslas, siekiama kuo glaudesnio miškų urėdijų, verslininkų bei šilumos gamintojų bendradarbiavimo.