Kokią įtaką triukšmas daro mūsų savijautai?

Kai kalbame apie pavojingą aplinką, dažniausiai prisimename oro ar vandens taršą, chemines medžiagas maisto produktuose. O triukšmas? Ar jį galima priskirti prie teršalų? Keista, tačiau triukšmas, arba akustinė tarša, dažnai lieka neįvertintas, nors nepastebėti jo lyg ir neįmanoma. GRYNAS.lt neseniai rašė apie triukšmadarius gamtoje. Tuomet tarp skaitytojų užvirė arši diskusija, kas turėtų būti leidžiama, o kas - draudžiama. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip nuolatinis triukšmas mus veikia. Net ir toks, prie kurio didmiesčių gyventojai, rodos, seniai yra įpratę.

Tarp ūžiančių gigantiškų pramonės įrengimų darbuotojai vaikšto su garsą slopinančiomis ausinėmis. Tačiau kova su komunaline akustine tarša mūsų aplinkoje vis dar suprantama kaip vienos kitos garsą slopinančios tvoros sumontavimas, neįvertinus, kad tai iš tiesų yra kompleksinė problema, apimanti ne tik transporto, bet net ir viešojo maitinimo įstaigų skleidžiamą triukšmą. Nereikia pamiršti, kad garsas - tai ne tik ta jo dalis, į kurią reaguoja mūsų ausys, bet ir negirdimoji, pvz., infragarsas, kuris taip pat gali turėti žalingą poveikį mūsų organizmui ir nuo kurio apsisaugoti yra pakankamai sudėtinga.

Triukšmo poveikis žmogaus organizmui yra įvairialypis. Dar visai nesenai buvo žinomas tik tiesioginis neigiamas poveikis klausai, tačiau šiandien jau neabejojama dėl nervų sistemos pažeidimų, jei asmuo yra veikiamas nuolatinio triukšmo. Paskutinių tyrimų duomenys rodo, jog triukšmas tiesiogiai veikia net ir žmogaus širdį.

Kaip į triukšmą reaguoja mūsų organizmas?

Žmogus evoliucionavo esant natūraliam foniniam 30-40 decibelų triukšmui, stipresnis garsas atitinkamai buvo suprantamas kaip pavojaus signalas, nes tai galėjo būti krentantis medis, puolantis plėšrūnas ar nedraugiškai nusiteikęs gentainis akmeniniu kirviu, laužantis šakas ir atskuodžiantis aiškintis santykių.

Į tokius garsus organizmas reagavo ir tebereaguoja išskirdamas adrenaliną, cukraus kiekio padidėjimu ir kraujagyslių susiaurėjimu, t.y. įsijungia gynybinių funkcijų kompleksas, leidžiantis arba greičiau bėgti iš pavojingos vietos, arba gintis nuo užpuolimo. Na, o dabar pagalvokime, kokia gi organizmo reakcija yra į nuolatinį buvimą mobilizacijos būsenoje? Ko gero, atsakymas akivaizdus – išsekimas ir tiesiogiai triukšmo veikiamų organų bei sistemų pažeidimai.

Statistika negailestinga – esant 65-75 decibelų nuolatiniam triukšmui širdies ligų rizika padidėja 20 proc. O juk toks triukšmo lygis - tai beveik pusės Vakarų Europos gyventojų kasdienybė. Didesnis nei 75 decibelų triukšmo lygis irgi nėra retenybė. 100 decibelų garso stiprumas, kurį sukelia lėktuvai skrydžio metu, nuolat „džiugina“ gyvenančius šalia oro uostų. Štai ir mūsų Vilniaus oro uosto atveju niekas pernelyg nesijaudino leisdamas gyvenamųjų namų statybą prie pat oro uosto tvoros. Kas apsigyvenote šalia – patys kalti.

Garsas, „išjungiantis“ širdį

Dar viena triukšmo savybė yra ta, kad, pasirodo, jo poveikis turi savybę kauptis. Tai reiškia, jog  nuolatinė neintensyvi akustinė tarša galiausiai veikia taip pat, kaip ir stiprus triukšmas per trumpesnį laiką. Ir labai sunku nustatyti ar nemiga, darbingumo sumažėjimas ir kiti sutrikimai atsirado dėl intensyvaus darbo ar tam įtakos turėjo greta namų esančiame sandėlyje veikianti pramoninė vėdinimo įranga.

Juolab, kad pastaroji gali skleisti ne tik girdimo diapazono garsą, bet ir infragarsą, kuris yra labai klastingas, nes žemo dažnio garsas atsiradus rezonatoriui (pavyzdžiui, konstrukciniam namo elementui ar tiesiog ertmei sienoje) gali pasireikšti toli nuo jį skleidžiančio šaltinio.

Tiesa, siūlau skeptiškai vertinti kartais pasitaikančius straipsnius apie širdį staiga stabdantį ir iš proto vedantį infragarsą, neva atsirandantį gyvenamojoje aplinkoje. Taip, egzistuoja tam tikras garso dažnis, kuris gali sustabdyti žmogaus širdies veiklą, kaip ir toks, kuris greitai išves jus iš proto, tačiau kai kalbame apie komunalinę akustinę taršą, tikrai nėra net ir teorinės galimybės susidaryti tokio lygio pavojingam triukšmui.

Nuo garso jaučiamės it girti?

Kartais mes patys sąmoningai renkamės pavojingai triukšmingą aplinką. Naktinio klubo fonas gali siekti 120 decibelų ir, jei mes pernelyg aktyviai ir dažnai „klubinėjame“, tai ankščiau ar vėliau galime susidurti su šalutiniu šios pramogos poveikiu. Beje, didelis garso stiprumas koncertų ar diskotekų metu nėra atsitiktinis. 110 decibelų garso stiprumas sukelia fiziologinę reakciją, primenančią girtumą.

Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, akustinės taršos poveikis vis dar tinkamai neįvertintas. Maža to, vis dažniau tenka matyti, kaip šalia akivaizdžių triukšmo (o ir kitos taršos) šaltinių, tokių kaip intensyvaus eismo gatvės, statomi gyvenamieji namai. Tai esą „patogu“, nes statytojams nereikia tiesti papildomų privažiavimo kelių, tačiau kai nuo gatvės gyventojų neskiria nei želdiniai, nei atitinkamoms techninės apsaugos priemonės, naujuose namuose garantuotai bus viršijamas triukšmo lygis.

Taip pat niekas pernelyg nesuka galvos dėl komercinės paskirties objektų statybos, kai biurų darbuotojams tenka „mėgautis“ pakraunamų ir iškraunamų prekių ar ventiliacijos sistemos triukšmu.

Na, o pabaigai pridedu kai kuriuos triukšmo rodiklius palyginimui:

Ramus pokalbis – 45-60 dB
Sirena - 120 dB
Triukšminga gatvė – 75-80 dB
Dulkių siurblys – iki 80 dB
Remonto darbai – iki 100 dB
Miško garsinis fonas – 10-24 dB