„Riešutmedžių gentyje yra apie 15 rūšių, paplitusių Pietryčių Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurėje. VDU Botanikos sodo riešutmedžių kolekcijoje seniausi žinomi individai pasodinti apie 1924 m. (Juglans regia, J. ailantifolia ir J. ailantifolia var. ailantifolia)“, – teigė dr. A. Malakauskienė.
Seminare su vaisių pavyzdžiais, kuriuos dalyviai lietė, uostė ir ragavo, buvo pristatyti graikiniai riešutmedžiai (Juglans regia), specifinį lapų ir vaisių egzokarpo kvapą turintis juodasis riešutmedis (Juglans nigra), labai smulkius riešutus vedantis Juglans microcarpa, itin atsparus šalčiui (gali ištverti -45 oC šaltį) mandžiūrinis riešutmedis (Juglans mandshurica), su kitais riešutmedžiais palyginus neilgai (iki 75 metų) gyvenantis pilkasis riešutmedis (Juglans cinerea), širdinis riešutmedis (Juglans ailantifolia). Anot dr. A. Malakauskienės, naujų mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad pagal morfologinius ir molekulinius panašumus Juglans ailantifolia ir Juglans mandshurica gali būti viena rūšis.
Išskyrė unikalias vaistines savybes
Visi lektorės minėti riešutmedžiai yra tinkami auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Prakalbus apie temperatūrą, anot dr. A. Malakauskienės, labai svarbios tinkamos riešutų laikymo sąlygos. „Idealu subrendusius riešutus laikyti sausoje patalpoje, kurioje palaikoma nuo -3 iki 0°C temperatūra. Kitu atveju (ypač kur daug drėgmės) riešutai dažnai pažeidžiami kenkėjų, grybinių puvinių, gali išskirti aflatoksinus (kancerogenus) ir tampa netinkami maistui“, – sakė mokslininkė.
Kalbėdama apie skirtingas rūšis, mokslininkė išskyrė juodojo riešutmedžio (J. nigra) vaistines savybes: riešutų aliejuje daugiausia riebiųjų rūgščių (27,8–33,3 g/100 g sausos branduolio masės), taip pat yra nemažai oleino rūgšties (14,5–24,4 g), linoleno rūgšties (1,6–3,2 g), palmitino rūgšties (1,6–2,2 g) ir stearino rūgšties (1,1–1,7 g).
Stebino maloniu skoniu ir kvapu
Po paskaitos konferencijų salėje, seminaro dalyviai aplankė riešutmedžių kolekciją. Čia susipažino su eksponatais iš arčiau: lietė lapus, rinko ir ragavo vaisius. Vienas įdomiausių eksponatų – 1982 m. VDU Botanikos sode pasodinta baltoji karija (Carya ovata), kuri šiemet pirmą kartą subrandino vaisius. Nors riešutai dar nebuvo iki galo prinokę, dalyviai buvo nustebinti maloniu kvapu ir skoniu.
„Įdomiausia šiame seminare buvo gliaudyti ir ragauti riešutus. Iki šiol niekada dar nesu to daręs štai taip, tiesiog gamtoje“, – sakė seminare su tėčiu dalyvavęs ketvirtokas Selmas. Anot lektorės, gliaudant riešutus labai svarbu mūvėti gumines pirštines: kitu atveju egzokarpas rankas gali nudažyti taip, kad kelis mėnesius jų nepavyks nuplauti. Riešutus su kevalu dr. A. Malakauskienė patarė pusvalandžiui įdėti į 60°C temperatūros orkaitę: taip jie lengviau atsidarys ir taps paprasčiau išlukštenti branduolį.
Riešutmedžiai – stambūs plačiai šakoti medžiai, vedantys valgomus kaulavaisius (riešutus). Žydi lapojant (apie gegužės mėnesį, kai kurie birželio mėn.). Vaisiai sunoksta apie rugsėjo–spalio mėnesį (J. nigra vėliau – spalio–lapkričio mėn.). Riešutmedžiai yra jautrūs grybinėms ligoms, todėl didėjant jų amžiui dažnai kamienas būna pakenktas puvinių. Šie medžiai užaugina ilgą šaknų sistemą, kuri padeda augalui ne tik siurbti maisto medžiagas bei vandenį, bet ir atlaikyti galingą medžio lają, tačiau dėl tokios šaknų sistemos jie sunkiai pakenčia persodinimą.
Riešutmedžių mediena tvirta, naudojama baldams. Vaisiuose gausu įvairiausių mineralų, vitaminų bei kitų naudingų žmogui medžiagų. Iš lapų gaminami vaistai, arbata, o išorinio žaliojo kevalo – dažai, nuspalvinantys audinius tamsia spalva (kaštonine ar juoda).