Filmas „Sengirė” - tai naujas režisieriaus Mindaugo Survilos darbas, šiuo metu filmuojamas Lietuvos miškuose. Tokio techniškai sudėtingo kūrinio Lietuvoje dar nefilmavo nei vienas režisierius, tad ir filmo paruošiamieji darbai truko kaip niekada ilgai. Norėdami sužinoti kaip Mindaugas jaučiasi pagaliau pradėjęs filmavimus, kalbiname jį iš Dzūkijos girų.
- Kur ir kaip dabar gyvena filmo kūrėjas? - GRYNAS.lt teiraujasi M. Survilos. Atsakymas atskriejo elektroniniu paštu. Pateikiame režisieriaus pamąstymus ir įspūdžius apie filmo kūrimo užkulisius:
„Šį tekstą jums rašau iš kurtinių filmavimo slėptuvės. Jau 19 valanda vakaro, saulė po truputį leidžiasi. Šiek tiek neramu, nes naktį gali lyti, o palapinė medžiaginė. Apsigobti apsauga nuo lietaus negaliu, nes ji čežės ir kels triukšmą. Nepaisant šio mažyčio nerimo esu labai laimingas. Tai iš kur ta laimė, jei esi vienas girios vidury ir tūnai tamsioje palapinėje..?
Pastarieji dveji metai buvo gana įtempti: lakstėme po Lietuvą ieškodami vertingiausių sengirių, kūrėme, konstravome unikalią techniką, būtiną filmavimams, įrenginėjome slėptuves, galų gale rašėme krūvas popierių bei paraiškų ir vis tai dėl vieno tikslo - filmo „Sengirė”. Beveik visas pasiruošimo etapas sekėsi idealiai ir įgyvendinom bemaž viską, ką buvom suplanavę, teliko vienas neišspręstas klausimas - su kuo filmuoti?
M. Survila
Bandėme spėlioti, kiek Lietuvėlėje galima surinkti lėšų tokiam filmui? Ir ar Lietuvoje žmonės iš savo santaupų išvis gali skirti lėšų dokumentinio filmo kūrimui? Pasirodo gali.
Mums svarbu, kad filmo „Sengirė” žiūrovas ne tik atrastų bet ir pajustų sengirę bei jos dvasią. Norėdami atskleisti tokias girių subtilybes nusprendėme pasitelkti visas įmanomas gudrybes: filmuoti iš medžių viršūnių, po vandeniu, skriejant virš miško ir visaip kitaip, tačiau visų svarbiausia visuomet buvo gera vaizdo kokybė, kuriai gauti reikia ypatingai geros kameros. Taip prasidėjo naujas pasiruošimo etapas, kuriame laužėme galvas iš kur tokią kamerą gauti.
Pasitarę su filmo komanda, nusprendėme viešai paskelbti apie galimybę žmonėms prisidėti prie šio filmo. Norėdami, kad žinia apie filmą pasklistų kuo plačiau, mes tris mėnesius darėme būsimo filmo aprašymus, kūrėme puslapį, montavome trumpą klipuką apie filmą, rengėme filmo pristatymus, daug bendravome su žiniasklaida. Kitaip tariant, dirbom, dirbom, dirbom… Ir vėliau bandėme spėlioti, kiek Lietuvėlėje galima surinkti lėšų tokiam filmui? Ir ar Lietuvoje žmonės iš savo santaupų išvis gali skirti lėšų dokumentinio filmo kūrimui?
Pasirodo gali.
Esu nuoširdžiai dėkingas kiekvienam žmogui parėmusiam kuriamą filmą „Sengirė“. Visiems visiems - ir tiems, kurie aukojo po 5 litus ir tiems kurie skyrė kelis tūkstančius! Gal ir keista, o gal ir ne, bet net 85 procentus lėšų suaukojo lietuviai, gyvenantys Lietuvoje. Kiekvienu rėmėju džiaugdavausi, bet iš kitos pusės vis didėjo ir atsakomybės jausmas - juk žmonės ilgai taupė šiuos pinigus, todėl privalau jų neapvilti ir dėti visas pastangas, kad pateisinčiau jų lūkesčius. Ypatingai nustebino ir tai, kad pasibeldęs į garsių ir sėkmingų Lietuvos žmonių duris dažniausiai teišgirsdavau palinkėjimą „gero kelio”, tačiau pensinio amžiaus žmogus filmui galėjo skirti net 700 litų, studentas 200 litų, o lietuvių kompanija „Pixelmator Team“ padengė didžiąją dalį kamerai skirtų išlaidų.
Iš tiesų, mąsčiau ir šypsojausi. Tenka pripažint, kad keičiasi laikai. Keičiasi ir dalis žmonių ir jūsų palaikymas labai įpareigoja.
Tai iš kur ta laimė, jei esi vienas, tamsioje palapinėje, vidurį girios?
M. Survila
Ypatingai nustebino ir tai, kad pasibeldęs į garsių ir sėkmingų Lietuvos žmonių duris dažniausiai teišgirsdavau palinkėjimą „gero kelio”, tačiau pensinio amžiaus žmogus filmui galėjo skirti net 700 litų, studentas 200 litų, o lietuvių kompanija „Pixelmator Team“ padengė didžiąją dalį kamerai skirtų išlaidų.
Jau 19:40. Berašant prisiminimus vienas po kito aplink palapinę (apie 400 metrų spinduliu) suskrido kurtiniai. Atsitūpę medžiuose “riaugelėje” ir kitaip bendrauja su būsimaisiais oponentais. Ryte čia turėtų būti varžybos: kiekvienas kurtinys stengsis atrodyti kuo įspūdingiau, šokinės išskleidę uodegas, išpūtę kaklus, vaikštinės po savo teritoriją.
Jeigu prireiks ir susimuš su artimiausi kaimynu. Aišku, viskas vyks dėl patelių dėmesio, kurios tupės medžiuose ir bandys išsirinkti favoritą. Pačiam geriausiam kurtiniui atiteks visos merginos. Aišku, jeigu joms bus gera nuotaika ir iš viso pasirodys tuoktavietėje. Jei patelės neatskris, visi patinai nurims gerokai anksčiau ir eis lesti spyglių.
Kodėl aš toks laimingas šioje kurtinių apsuptoje palapinėje? Laimingas todėl, kad po intensyvių pasiruošimo ir kliūčių metų rytoj ryte pradėsiu naują etapą - pradėsiu po kruopelytę rinkti medžiagą savo svajonių filmui. Laukia daug nemiegotų naktų, daug supimosi medžių viršūnėse, netikėtų bėdų ir viso kito, bet aš tikiu, kad kaip ir iki šiol, su visų jūsų palaikymu atlaikysiu visus iššūkius, o vėliau visi kartu mėgausimės darbo rezultatais!“
