Maisto tabu tema yra labai plati. Net lietuvių kultūroje atrasime ganėtinai platų draudžiamo valgyti maisto sąrašą. Jame bus ir griežtai smerkiamų „patiekalų“, ir tų, kurie pripažįstami tinkamais valgyti, jei prispyrė kraštutinis vargas ar badas, tačiau įprastai nevalgomi.
Žiurkiena jau pasiekė Vakarus
Štai žiurkė mūsų kultūroje laikoma purvinu gyvūnu, nes minta atliekomis, mėgsta nešvarius užkampius ir atliekų sankaupas, todėl kronikose ir literatūroje aprašoma, kad žiurkiena vartota nebent kraštutiniu bado atveju.
Dar įdomesnis lietuvių požiūris į patiekalus iš varnienos. Jei Klaipėdos krašte varnienos vartojimas maistui istoriškai buvo priimtinas, tai likusioje Lietuvos dalyje į varną žiūrimą panašiai kaip į žiurkę, nes šis paukštis nėra laikomas švariu ir apskritai dažnai buvo tapatinamas su piktosiomis jėgomis.
Draudimai naudoti vienus ar kitus gyvūnus ar atskiras jų dalis maistui, bijant perimti jų tariamai blogąsias savybes taip pat nėra reti, kaip, tiesa, ir vienų ar kitų gyvūnų valgymas siekiant perimti jų teigiamas savybes. Tačiau kartais panagrinėjus religiniu pagrindu atsiradusius draudimus mes galime atrasti visiškai racionalų jų pagrindą.
Visiems gerai žinomas draudimas skirtas žmonių sveikatai apsaugoti
Taigi, atsirado draudimas, kuris šiai dienai prarado savo pirminę prasmę, tačiau išliko kaip maisto tabu. Beje, panašią prasmę turi ir draudimas gerti gyvūno kraują. Šiaurės tautose kraujas yra svarbus mineralinių medžiagų šaltinis ir yra geriamas net šviežias, nes parazitinių ligų nėra, o ir kraujas negenda taip greitai, kaip Artimųjų Rytų saulėje, kur skerdiena, turinti kraujo, labai greitai gali tapti netinkama maistui.
Beje, lietuviai irgi priklauso kultūroms, kuriose kraujo naudojimas maistui nebuvo draudžiamas ir vengti jo pradėta tik atsiradus stipriai krikščionybės, kuri pati daug pasiėmė iš judėjų tikėjimo, įtakai, nors iki galo įskiepyti nemeilės kraujo produktams lietuviams nepavyko. Tad iki šiol mes valgome kraujinius vėdarus, kurie pašiurpintų bet kurį persą ar žydą.
Kodėl indai renkasi vegetarišką mitybą?
Net ir smulkesnių naminių gyvulių auginimas maistui ne visuomet apsimokėjo ir galiausiai indai ne tik pasirinko labiau augaliniu maistu paremtą mitybą, bet ir jų pažiūros transformavosi į religines
budistų ir induistų dogmas, kuriose jau ideologiškai paaiškinamas draudimas valgyti gyvulinį maistą.
Draudžiami valgyti gyvūnai - kiekvienoje gentyje
Pasaulyje žinomi ir kur kas painesnės kilmės maisto tabu, kuriems, atrodytų, nėra jokios logikos. Antropologas Erikas Rosas, tyrinėdamas Ekvadoro kultūras, pastebėjo, kad viena iš jo tyrinėtų genčių laikosi draudimo medžioti tapyrus. Atrodytų, šis mėsingas gyvūnas turėtų būti geidžiamas laimikis, tačiau draudimas juos medžioti galiojo.
Ir tai nebuvo nei toteminis gyvūnas, nei priskirtinas prie „purvinų“. Įdėmiau panagrinėjus draudimo priežastį, paaiškėjo, kad genties teritorijoje tradiciškai gyveno per mažai tapyrų, kad būtų galima sėkmingai juos medžioti, ir sekioti šį atsargų gyvūną po atogrąžų mišką būtų neracionalus resursų naudojimas, todėl galiausiai ekonominiai sumetimai virto maisto tabu. Tiesiog kažkada vietoj paaiškinimų jauniems medžiotojams, kodėl neverta eikvoti jėgų tapyro medžioklei, buvo pasirinktas „negalima ir tiek“ - ir tai tapo galiausiai neginčijama taisykle.
Tiesa, to paties regiono gentys pateikė tyrinėtojams dar vieną siurprizą, susijusį su maisto draudimais. Antropologas Devidas Mc Donaldas, tyrinėjęs 11-os Amazonės upės genčių mitybos įpročius, nustatė, kad visuose buvo draudimai medžioti vienokius ar kitokius gyvūnus dėl jų amžiaus ar lyties. T.y. primityviomis kartais vadinamos kultūros visiškai racionaliai reguliavo savo maisto išteklius, saugodamos medžiojamų gyvūnų populiacijas nuo išnykimo. Sakyčiau, čia yra ko ir mums pasimokyti.
Amžina nesantaika - dėl nesutarimų, ką medžioti
Pirmoji gentis medžiojo tapyrus ir vėžlius ir niekuomet nemedžiojo beždžionių, antroji – beždžiones, bet niekuomet - tapyrų. Štai jums ir tikrasis netikėtas „ideologinio“ tabu pavyzdys, kuris bent jau man kažkuo priminė knygą „Guliverio nuotykiai“, kur, kaip prisimenate, nesantaika tarp dviejų šalių užsiplieskė dėl to, iš kurio galo daužyti kiaušinį. Be abejo, nors tai ne šio straipsnio tema, tačiau ar kartais kai kurie mūsų tautinį identitetą tariamai sudarantys dalykai iš šalies žvelgiant nėra tokie pat juokingi?
Nevalgoma, o kodėl?
Kai kurie maisto draudimai nyksta. Dėl globalėjančio pasaulio mes vis dažniau perimame kitų tautų mitybos įpročius. Sugrįžkime į Lietuvą, kur dar visai nesenai apie sraigių valgymą žinojome tik tiek, kad tai keistuolių prancūzų, kurie dar ir varles skanauja, virtuvės dalis.
Šiandien sraigės ne tik auginamos eksportui, bet ir vartojamos Lietuvoje. Tai pat mes jau valgome daug vėžiagyvių, kurių pavadinimų dar prieš dešimtmetį nebuvome girdėję. Tuo metu dėl europietiškos kultūros maisto tabu įtakos vis mažėja šunienos vartojimas Korėjoje, Kinijoje ar Vietname. Na, o apie vabzdžių maisto populiarėjimą esu rašęs ankstesniame straipsnyje ir šį pradėjau primindamas juos.
Taigi, jei kalbame apie maisto tabu, prisiminkime, kad draudimai dažniausiai vis tik turėjo racionalų pradą, tačiau jis gali būti senai išnykęs, arba apskritai veiksnys, dėl kurio tam tikras maistas buvo draudžiamas, mums nebuvo aktualus. Todėl, prieš pasakydami „ oi, tai nevalgoma“ pabandykite surasti objektyvią priežastį, kodėl taip yra.