Į Lopaičių kaimą rytinėje Rietavo savivaldybės dalyje, kilometras už Tverų, praėjusį savaitgalį, kaip visada, suko automobiliai, o juose bruzdėjo šeimos, bičiulių kompanijos, giminių ekipažai.
Žmonės lipo lauk nešini tuščiais plastiko indais ir traukė gilyn į Ruškio kraštovaizdžio draustinį, prie Aistralės upelio. Pasisemti tyro vandens, atsigerti iš žemės gelmių trykštančios versmės ir gal pajusti pavasario budimą. Šaltinis veržiasi iš Lopaičių kalno šlaito ir yra, visuomenės sveikatos specialistų tyrimais, išskirtinai švarus. Yra ir mitų apie jį - kad regėjimą gerina, raukšles lygina, etc.
Didelis šios vietovės populiarintojas kultūrininkas ir žurnalistas Eugenijus Bunka savo tekstais ir fotografijomis iš serijos „Lopaičiai: sustingęs laikas“ yra daugiausiai prisidėjęs prie legendų kūrimo apie Lopaičius. Neva Žemaitiją su kosmosu sieja ši „Baltų Atlantida“, esanti po kojomis.
Kad Lopaičių šventvietėje nėra tokių mįslių, atkirtį jam ir kitiems yra davęs Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Vykintas Vaitkevičius.
Bet į kraštovaizdžio draustinio perlą – Lopaičių piliakalnį, Devynių versmių šaltinį, Saulės duobę, įrėmintą akmenų ratu, apsamanojusius stabakūlius su išraiškingomis įdubomis nuolat traukia keliautojai. Nes sustoti ir pamąstyti prie jų , esančių išlakaus miško apsupty, tiesiog gera ir įdomu.
„Lyg esi su kažkuo, ko negali pamatyti, bet jauti saitus su gamtos tvėrėjos ramybe, ir to, atrodo, būna gana. Godulys miršta,“- sako iš Varnių (Telšių r.) į Lopaičius atvykęs muzikantas Danys V.
Bronė ir Regina, sutiktos kraštovaizdžio apžvalgos take, sakė atvykusios iš Telšių. Jos savo indus prie šaltinio versmės jau pripildžiusios, pasidėjusio nuošalėje, ir dabar einančios nuo vieno iki kito šventvietės akmenų , kad palaikytų delnus jų įdubose. Gera nuotaika trykštančios žemaitės sakė čia taip pasikraunančios energijos atsargomis kas savaitę.
Pernai Rietavo miškų urėdija parengė Lopaičių etnomitologinio komplekso pažintinio tako ir jo rekreacinės paskirties gerinimo techninį projektą, kuris gali būti baigtas įgyvendinti jau šiemet.
Bet lankytojų srautus priimti ši teritorija jau dabar pakankamai gerai parengta ir pirmą žiemą po daugelio metų lengviau, kai draustinis ir kalnas apsnigtas ir slidus, pasiekiama.
Aistralės upelio krantu piliakalnio papėdėje vingiuoja ilgi mediniai lieptai, lentų takai ant polių su turėklais yra tvirti ir saugūs. Juose įrengtos atvangos ir apžvalgos aikštelės, kuriose žiemą smagu klausytis vandens čiurlenimo, o pavasarį – paukščių trelių. Kad čia sugrįžti norinčiųjų yra daug, liudija monetomis nusėtas upelio dugnas. Tai ritualas, kurio laikosi viso pasaulio keliautojai.
Gamtovaizdžio panorama puikiai atsiveria nuo poilsio aikštelės , įrengtos piliakalnio viršūnėje. Liudininkai teigia, jog nuo Lopaičių kalno giedrą dieną galima įžvelgti Tverų, Laukuvos, Rietavo, Endriejavo, Kulių, Stalgėnų, Plungės ir Medingėnų bažnyčių bokštus.
Pernai rugsėjo 14-ąją oficialiai atidarytas naujasis medinis takas, kurį įrengė bendrovė „Plungės lagūna“, yra Rietavo miško urėdijos nuosavybė, kuri puikiai tarnauja viešajam interesui, Vakarų Lietuvos turizmo reikmėms. Ir tai ne mitas, o pasigėrėtina tikrovė.