Iniciatyvia dizainere jau susidomėjo ir Lietuvos ir užsienio baldų gamintojai.
Pirmieji I. Valentinienės pagaminti baldai buvo gana kampuoti – jie pagaminti sujungiant lino plokštes. Dabar dizainerė mėgins baldus išlieti – tuomet jie turėtų priminti obliuotus medinius ar plastikinius.
GRYNAS.lt su Inga Valentiniene kalbėjosi apie šią idėja ir tokių baldų gamybos perspektyvas.
- Šiek tiek jau pasakojote, tačiau dar kartelį perklausiu: kokia buvo pirminė tokių baldų gamybos idėja? Ar baldai iš greičiau atsinaujinančių, greičiau nei medienos žaliava užaugančių augalų pluoštų turėtų būti pigesni?
- Kaip baldų dizainerė negaliu nesidomėti ekologiškų baldų ar kitų interjero objektų gamybos galimybėmis. Manau, jog, ekologija vien tik iš perdirbamų medžiagų (kas yra labai populiaru šiuolaikiniame eko-dizaine) nėra teisingiausias kelias. Dažnai demonstruojamos interjero objektų kolekcijos iš jau panaudotų buities rakandų, automobilių, drabužių ar atitarnavusių aksesuarų. Tačiau, prieš tai šias medžiagas reikia kaupti, rūšiuoti, perdirbti... Tai imlu darbui, elektros energijai, tam naudojama, kol kas, labai brangi įranga. Ir... tos medžiagos taip niekuomet ir nepavirs savaime sunykstančiomis gamtoje. Tokios, perdirbtos, jos ir vėl kažkada taps šiukšlėmis.
Masiškai perdirbti ir vėl gaminti baldus lengviausia iš plastiko ir metalo. Bet plastikas kenksmingas, o baldų vien iš metalo gaminama nedaug. O ekologišką natūralią medieną baldams panaudoti galima tik vieną kartą. Naujų baldų iš tų pačių medienos detalių pagaminti neįmanoma. Nebent vienetinius gaminius. Perdirbant mediena susmulkinama, tad baldų pramonei ji sugrįžta tik baldinės smulkinių plokštės pavidalu. O natūralus baldų iš plokštės irimas gamtoje lėtas. Ir vėl, perdirbimui reikalinga speciali brangi įranga, sunaudojama daug energijos.
Patyrinėjus pasaulio dizainerių patirtį, tapo įdomu, iš kokių bio-medžiagų galima kurti ir gaminti gaminius Lietuvoje? Žinant, jog patvariai medžiagai pagaminti tinkamiausi yra pluoštiniai augalai, nesunku atrasti lokaliuosius – linus, dilgėles ir kanapes.
Taigi, pagrindinė šio viso „projekto“ idėja – lietuviško dizaino baldai iš lietuviško pluošto. Arba – ekologiški baldai iš Lietuvoje užauginamų žaliavų.
Grįžtant prie klausimo, norėčiau akcentuoti, jog pagrindinė idėja skirta ne gamybos atpiginimui, o ekologiškumui. Tačiau ekologija šiuo atveju taip susijusi su ekonomika, jog, manau, „išdirbus“ baldų iš L.D.K. gamybą, ji taptų pigesnė. Įvertinkite, jog tai, ypač kanapės ir dilgėlės, savaime atsinaujinančios, mažiau priežiūros reikalaujančios, lengviau, nei mediena, apdirbamos žaliavos. Gaminių gamybai nenaudojamos sintetinės medžiagos, jie savaime suirstantys gamtoje.
- Sunku įsivaizduoti naujos medžiagos galimybes – ar iš kanapių pluošto būtų galima išlieti kokią nors kėdę raitytomis kojomis? Ar su šia medžiaga galima išgauti tokias pat formas, kaip ir gaminant plastiko, medžio baldus?
- Jeigu prisiminus plokštės gamybos būdą, kai naudojami, pvz., linų spaliai, o rišamosios medžiagos yra ir natūralios ir sintetinės (formaldehidas), baldų gamybą, jų dizainą galima būtų prilyginti baldams iš medienos drožlių plokštės (MDP). Tai lygių plokštumų, tiesių arba kreivalinijinių siluetų, daugiausiai korpusiniai, baldai.
O gaminant medžiagą iš augalų pluošto, yra du tokios medžiagos gamybos būdai – vienas plokštės pavidalu, kitas – formuojant bio-masę. Pirmu atveju baldų gamyba būtų adekvati baldams iš vidutinio tankio plaušų plokštės (MDF), o antru atveju spaudimo būdu būtų formuojamos įvairių formų detalės arba net gatavi gaminiai.
Būtent antras atvejis, mane, kaip dizainerę, šiuo metu domina labiausiai. Prieš baldų parodą LITEXPO, vienoje iš biuro baldų gamybos įmonių, pabandžiau suformuoti lenktą detalę – kėdės sėdimosios dalies analogą. Akivaizdu, jog formuoti galima, medžiaga išlaiko formą ir yra pakankamai standi. Pačiu artimiausiu metu ieškosiu galimybių kaip suformuoti sudėtingesnės konfigūracijos, gilesnių įdubimų, labiau lenktą ar pan. detalę.
Taigi, kad iš MDF galima suformuoti įvairias konfigūracijas, tai jau seniai aišku (pvz., dizainerio Stanislav Katz sukurti gaminiai), tačiau kartais norint išgauti sudėtingas ar įmantrias formas MDF plokštės tarpusavyje klijuojamos. Tam jau vėl naudojami klijai... O kas įmanoma iš bio-masės, tikiu, greitu metu galėsiu tiksliau atsakyti. Labai norėčiau formuoti objektus kaip kad iš plastiko ir ilgainiui jį pakeisti (šypsosi).
- Ką galite pasakyti apie augalinių pluoštų baldų patvarumą? Ar jį kokiu nors būdu išbandote?
- Pabandykite apžiūrėti vokiečių dizainerio Werner Aisslinger iš kanapių pagamintą kėdę Hemp chair. Argi ji neatrodo patvari? (ironiškai šypsosi). Jei rimtai, atradau daug bendraminčių – ne tik VDA, kurioje šia tema rašau daktarinį meno projektą, bet ir KTU ir net IKEA‘joje. Specialistai, mokslininkai siūlo man galimybes pasinaudoti laboratorinėmis bazėmis, būtent fiziko-mechaniniams tyrimams atlikti.
- Gal galėtumėte papasakoti apie šių baldų gamybos technologiją: kokiu būdu linai, kanapės ar dilgėlės yra paverčiami tokia patvaria mase? Kokio maždaug kiekio linų, kanapių prireikia tradiciniam vidutiniam stalui? Ar kėdei?
- Atsiprašau dėl šio klausimo atsakymo... Dėl dviejų priežasčių: dėl technologijos dar nenoriu labai viešai kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad viskas yra labai paprasta. O kiekį išduosiu po pirmųjų prototipų pagaminimo.
- Ar Lietuvos baldų gamintojai turi įrengimų, kurie leistų gaminti tokius baldus? Ar tinka tie patys medienos plokštėms skirti įrengimai?
- Kaip manote, ar tokie baldai galėtų tapti masiškai parduodamu produktu?
- Tai yra vienas iš tikslų. Kaip minėjau, apie ekologiškus gaminius, kaip apie reiškinį ar prasmę visuomenei, reikėtų kalbėti tik gaminant juos masiškai. Šiuo metu masiškai gamybai, tarkim pritaikius konkrečią gamybinę bazę, labai trūktų žaliavos. Kanapės kol kas nelegalizuotos (nors tai pramoninės kanapės, visai ne tie augalai, tinkantys priklausomybių tikslams), dilgėlių augintojų niekas nepalaiko, o linus, kurių auginimui turime tokias gilias tradicijas, atsivežame iš Kinijos! Liūdna, ypač kai laukai tušti, o liaudis skursta nuo bedarbystės arba palieka gimtus kraštus...
- Minėjote, jog tik vienas Vokietijos dizaineris mėgino daryti kažką panašaus. Esu pastebėjusi, kad kalbant apie ekologiją dauguma mėgina eksperimentuoti su kartoniniais baldais. Kaip manote, kodėl iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į augalų pluošto plokštes? Galbūt jos turi kokių nors minusų?
Kaip minėjau, mąstant apie ekologišką gamybą, pirmiausia šauna mintis ką nors perdirbti. Popieriaus perdirbimas yra įprastas reiškinys, popieriaus pramonė gerai išvystyta. Tereikia turėti gerą, patrauklią idėją dizaino prasme. Ir šios žaliavos (popieriaus) - visada turime. Tai pigu, žinoma, ir puiku (šypsosi). Šis klausimas dar kartą patvirtina L.D.K. baldų gamybos galimybę. Tiems kas nežinojo ar nebeprisimena, priminsiu, jog net Lietuvoje senais laikais popierių gamindavo iš tų pačių kanapių ir dilgėlių. Juk esmė augalų pluoštuose, t.y. toje pačioje celiuliozėje. Tad, jei galima iš popieriaus, galima ir iš L.D.K. Beje, pavyzdžiui, popierių iš kanapių galima perdirbti 7 kartus, o popierių iš medienos tik 3.
Minusas tas, kad neturime pakankamai žaliavos, ir kad ir kaip tiktų auginimo sąlygos - neturime gamybos tradicijų. Nors šie augalai Lietuvoje buvo auginami šimtmečiais, daugiausia jie buvo naudojami tekstilės pramonei, virvių vijimui, maistui, vaistams, kosmetikai... medienos drožlių plokščių gamyba, atėjusi iš vakarų, atsirado tik XX a. Išsivystė tradicijos, gamybinė bazė. Patogu ir rizikuoti su naujovėmis nereikia. Plokštės gamyba iš linų, pavyzdžiui, Belgijoje jau labai seniai žinoma, plačiai naudojama. Bet, medienos turime daug, o pluoštinių augalų kultūra pabėgo užmarštin.
- Kiek laiko užtruktų užauginti linus ar kanapes baldų gamybai?
- Pluoštiniai augalai – kasmet atsinaujinantys. Tik linai yra lepesni, juos reikia kasmet sėti, o štai dilgėlės atauga net ir tris sezonus. Apie kanapių auginimą ir gaminių savybes galima išvis daug gero papasakoti: http://www.naturehemp.com/p/kodel-kanape.html.
- Ar siekiate, kad baldai išlaikytų tą natūralų vaizdą, būtų matomas, galbūt net prilietus juntamas jo natūralus pluoštas, kitaip tariant, kad baldai nebūtų lakuojami arba dažomi? Baldų gamintojai, matyt, norės tokiu būdu baldus padaryti ryškesnius ar patrauklesnius įvairiems pirkėjams – ar tam prieštarautumėte?
-Natūralų pluoštą galima dažyti įvairiais natūraliais būdais. Jei taip pasiekti pavyktų, pritarčiau gaminių spalvinimui.
- Kur šiuo metu yra linų pluošto baldai, ar jie liko Jūsų namuose, ar jais naudojatės?
- Ar esate pagaminusi tik tą vienetinį baldų komplektą, ar buvo žmonių, užsisakiusių tokių baldų?
- Baldus norėjo įsigyti kauniečio architekto biuras-studija, baldų gamyba daug domėjosi „žalieji“ aktyvistai siekiantys gyventi „švariau“. Tačiau noriu, kad pirmasis prototipas liktų netoli manęs (naudoju jį kaip edukacinę priemonę), o dėl analogų gamybos pati neatrandu laiko, nes labai noriu keliauti toliau, projektuoti ir atrasti būdą gaminti ne tik iš plokščių, bet ir plastinių, aptakių formų interjero objektus.
- Gal galėtumėte atskleisti, kokios verslo bendrovės susidomėjo tokių ekologiškų baldų gamyba?
- Tai plokščių gamybos įmonė „Swedspan“, bendrovė „Klaipėdos mediena“, bendrovė „Grigiškės“, IKEA (dėl medžiagos savybių tyrimo).
- Kiek, Jūsų nuomone, galėtų kainuoti kanapių, lino pluošto baldai?
- Prižadu informuoti, kai tik bus atlikti skaičiavimai ir pagaminti pirmieji prototipai ir apie galimas baldų kainas, ir žaliavų sąnaudų palyginimus, ir kt. Esu kelio pradžioje, o laukia dar daug klausimų, kuriuos turėsiu atsakyti tik atlikus konkrečius, pateikiamą informaciją įrodančius darbus.
- Ačiū už pokalbį!