Prasidėjęs ruduo rikiuoja paukščius nostalgiškai kelionei į Pietus, spalvina ir žarsto medžių lapus, neša ne tik melancholiškai drėgną orą, bet ir rudeniškus darbus. Tačiau bet koks darbas draugų, pažįstamų ar bendraminčių būryje gali virsti puikia švente ar pramoga ir tuo pačiu nebloga mokykla sau pačiam. Jau trečią kartą nedideliame ūkyje Paliesio kaime, pasislėpusiame tarp Molėtų krašto miškų, dvi dienas šurmuliavo nemažas būrys bendraminčių. Čia juos sutraukė ne tik bendras užsiėmimas – škudžių veislės avių auginimas ar įvairių daiktų iš vilnos gamyba, bet ir gyvenimas kaime, vienkiemy, o neretai dar ir miško apsupty.
Kaip ir kasmet, šventės ašis buvo šiame ūkyje auginamų škudžių veislės avių kirpimas.
Vilnos kelias
Šiųmetėje vėlyvo rudeninio avikirpio šventėje pamatyti ir išgirsti buvo galima tikrai nemažai. Abi renginio dienas apie škudžių veislės avis, jų istoriją, auginimą, dabarties aktualijas pasakojo ir noriai patirtimi dalijosi Baltijos labdaros fondo direktorius Arūnas Svitojus bei Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas ir ūkio šeimininkas Kęstutis Samušis. Kam buvo įdomu sužinoti apie vilnos vėlimo paslaptis ir kaip šį amatą plėtoti, galėjo dalyvauti velėjos ir šio ūkio šeimininkės Ingos Samušienės vestuose seminaruose. Renginio metu parodytas visas vilnos kelias: avies kirpimas, vilnos surinkimas ir paruošimas, karšimas rankine karštuve, vilnos verpimas senoviniu verpimo rateliu ir įspūdingo gaminio – veltinės šlepetės – sukūrimas.
Ragauta ir škudžių mėsos
Didžiuliame katile abi dienas buvo verdamas avienos viralas iš škudienos. Absoliuti dauguma šventės dalyvių pirmą kartą ragavo šios mėsos, bet nebuvo nė vieno nusivylusio. Iš tiesų škudžių mėsa neturi būdingo stipraus avienos kvapo ir yra išskirtinio skonio. Ne veltui škudžių augintojai užsienyje šią mėsą lygina su laukiena.
Škudės – Baltijos regiono senbuvės
Škudžių veislės avys – viena iš seniausių ir archajiškiausių avių veislių pasaulyje. Jos – mūsų tremtinės, sugrįžtančios į savo gimtąsias kilmės vietas po ilgiau nei pusę amžiaus trukusios tremties. Kelis tūkstančius metų gyvenusios Baltijos regione (Lietuva, Rytų Prūsija ir kitos vietovės) škudės puikiai prisitaikė prie atšiauraus mūsų krašto klimato ir smulkiųjų ūkininkų bei paprastų žmonių buvo mėgstamos dėl savo nereiklumo, vislumo, gyvybingumo, atsparumo, išskirtinės kokybės ir skonio mėsos. Tačiau bėgant metams ir keičiantis žmonių gyvenimo būdui, šioms avims teko patirti daug sunkių istorijos išbandymų. Žmonių trėmimai, karai, sovietizacija, modernėjanti ir besikeičianti pramonė sparčiai prisidėjo prie škudžių nykimo.
Antrojo pasaulinio karo metu skrupulingų vokiečių avių augintojų entuziastų dėka dalis išlikusių škudžių iš Lietuvos buvo išgabentos į Berlyno ir Miuncheno zoologijos sodus ir taip išsaugotos nuo visiško sunykimo. Po karo prasidėjusi sovietizacija ir naujų išvestinių veislių propagavimas iki minimumo sumažino ir taip retas škudžių avių gretas jų kilmės regione Lietuvoje ir kitose vietovėse prie Baltijos jūros, kai tuo tarpu į Vokietiją išgabentos škudės buvo sėkmingai veisiamos ir pamažu adaptuotos ir kaimyninėse šalyse – Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Tačiau škudės Lietuvoje visiškai neišnyko. 1990 m. kovo 10 d. vokiečių mokslininkai dar kartą nupirko ir išsivežė 30 vnt. (8 avinus ir 22 aveles) škudžių avių iš Lietuvos.
Tarsi tremtinių vaikaičiai
Škudžių banda, parduota į Vokietiją, buvo surinkta Baisogalos gyvulininkystės instituto iniciatyva, siekiant atkurti senąją vietinę avių veislę. Taip vokiečių avių augintojai antrą kartą papildė savo škudžių bandas avimis iš Lietuvos. Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos iniciatyva atlikus škudžių avių tyrimą Lietuvoje surinkta informacijos apie dar visai neseniai augintas šios veislės avis, kurios vienur vadintos „šmulėmis“, kitur – tiesiog „smetoniškomis“ ar „ senovinėmis“ avimis.
Todėl bręsta būtinybė surengti didelę ekspediciją, kurios metu galbūt pavyktų dar rasti išlikusių grynakraujų škudžių avių Lietuvoje. O šiuo metu auginamos škudžių veislės avys šalies ūkiuose yra įsigytos iš Vokietijos ir Lenkijos augintojų. Tai tiesioginiai palikuonys škudžių avių, du kartus išgabentų iš savo kilmės vietos – Lietuvos. Tai tarsi tremtinių vaikaičiai, sugrįžtantys atgal į savo gimtinę.
Vis dar nepripažinta
Tačiau kad ir kaip būtų keista, škudžių veislės avys dar iki šiol nėra įtrauktos į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei tautinį paveldą. Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija deda daug pastangų, kad ši mūsų krašto istorijai, kultūrai ir etnografijai svarbi grynakraujė aborigeninė avių veislė atsidurtų jai priklausančioje vietoje – Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąraše šalia žemaitukų arklių, vištinių žąsų ir skalikų.