Lietuvoje šiuo metu kuriamas virtualus žemėlapis, kurio paskirtis - sukurti sistemą, kuria būtų lengva naudotis ir kurie įgalintų žmones, turinčius per daug, pasidalinti su tais, kurie stokoja. Kitaip tariant, sukurti priemonę, kuri bent iš dalies padėtų spręsti maisto produktų švaistymo problemą.
Daug priklausys nuo gebėjimo naudotis el. paštu
Jo teigimu, virtualus žemėlapis suteikia galimybę trumpinti laiką ir koordinuoti maisto tiekėjų ir maisto gavėjų santykius, paskirstyti atlikusius maisto produktus.
„Kaip seksis tai daryti, parodys gyvenimas, nes viskas priklauso nuo organizacijų gebėjimo naudotis informacinėmis technologijomis, kitą sykį netgi tokiomis elementariomis kaip el. paštas. Kol kas žemėlapio sistema yra taip suprogramuota, kad pranešimai (apie turimą atliekamą maisto kiekį – red. past.) siunčiami el. paštu, bet daugelis atsakingų žmonių nesėdi prie kompiuterių, būna ir kitose vietose, todėl išliks operatyvumo klausimas“, - svarstė V. Ilgius.
Ūkininko daržovės pasieks tuos, kurie gyvena arčiausiai
Pasak pašnekovo, virtuali sistema veiks tokiu būdu, kad potencialūs maisto gavėjai gaus pranešimus apie potencialius maisto tiekėjus, esančius tam tikru spinduliu nuo jo buvimo vietos.
„Jeigu parama yra Kelmės rajone, nėra tikslinga informaciją siųsti po visą Lietuvą. Kažkokiu spinduliu užsiregistravusiems potencialiems gavėjams (labdaros valgykloms, senelių globos namams, vaikų dienos centrams, neįgaliųjų draugijoms) bus siunčiama informacija apie potencialius maisto tiekėjus ir, ko gero, sistema veiks taip, kad kas pirmesnis (atsilieps į gautą pranešimą, - red. past.), tas ir gaus“, - sakė „Maisto banko“ atstovas.
Žemėlapis šiuo metu yra matomas ČIA, tačiau jo duomenis matyti gali tik prisiregistravę maisto tiekėjai arba gavėjai.
Turintys daugiau nei tris stiklainiukus irgi gali padėti
Šiuo metu „Maisto banko“ atstovai keliauja per Lietuvą ir lankosi skirtinguose regionuose, informuodami vietos bendruomenes apie maisto išteklių žemėlapį ir maisto švaistymo problematiką. Apie vieną iš šių vizitų GRYNAS.lt jau yra rašęs.
Kaip pasakoja V. Ilgius, šių vizitų tikslas - pademonstruoti paprastą įrankį - žemėlapį, kuriuo naudojantis galima būtų pasidalinti tuo, ko žmonės turi per daug: „Kartais maisto kiekiai būna nedideli ir jie nėra „įdomūs“ didmiesčiuose esantiems platintojams, tuo tarpu vietinėms organizacijoms tas kiekis yra patrauklus ir naudingas. Tam, kad būtų išvengta atskirties tarp periferijos ir centrų, tas žemėlapis ir yra kuriamas, kad formuotųsi savarankiški vietos ryšiai“.
Pašnekovas sutinka, kad atliekamo maisto, kuris dar tinkamas vartoti ir greitai negenda, gali pasiūlyti kiekvienas iš mūsų – tai nebūtinai turi būti įmonė arba organizacija.
„Maisto banko“ iniciatyva sukurti maisto išteklių žemėlapį pradėta šių metų pavasarį. Kada žemėlapis bus visiškai pabaigtas, pasakyti sudėtinga, nes jis nuolat kinta ir yra pildomas, tačiau šiuo metu juo jau galima naudotis. V. Ilgius prasitaria, kad tokie žemėlapiai egzistuoja ir užsienio šalyse – gerosios praktikos pavyzdžių semtasi iš ispanų, prancūzų ir italų.
Nešvaistyti – įgūdis, kurio dar reikia išmokyti
„Maisto banko“ atstovas prasitaria, kad paramos gavėjus ir tiekėjus pripratinus prie virtualaus maisto išteklių žemėlapio, kitame etape yra minčių sukurti ir mobilią aplikaciją, kad norint naudotis žemėlapiu, tai būtų galima daryti bet kur – nebūtinai sėdint prie darbo stalo. Tai leistų informaciją skleisti dar operatyviau ir sklandžiau.
„Tie, kurie išmeta maistą, daro tai nebūtinai dėl nežinojimo, kam atiduoti. Neretai provincijoje bendraudami su vietos verslininkais ar gamintojais, pardavėjais, logistais, aptinkame, kad jie atliekamą maistą atiduoda ir žino, kur yra tos vietos – socialinės organizacijos, šeimos ir t.t. Jeigu yra nusiteikimas ir noras, kam nors tas maistas būna pasiūlomas. Bet tikriausiai dažniau tai yra požiūrio klausimas.
Dalis žmonių, nuo kurių priklauso tokie sprendimai, vertina atliekantį maistą kaip atlieką, nuostolį, kuriuo atsikratyti lengviausia utilizuojant. Surasti kam tai atiduoti yra papildoma gaišatis, papildomos laiko sąnaudos“, - samprotavo V. Ilgius.
„Gėrybės yra kruopščiai užaugintos, įdedant daug pastangų, todėl atrodo šventvagiška jas atiduoti veltui, o ne parduoti. Tai natūralu. Verslininkams, ūkininkams yra natūralus impulsas, sąlyginis refleksas stengtis parduoti produktus iki pačios paskutinės akimirkos, o kai lieka nebe dienos, o tik valandos net ir geriausių norų turint nebegalima to maisto paimti ir atiduoti, ypač, kai kalbame apie greitai gendančią produkciją“, - aiškino „Maisto banko“ atstovas.
Tautos balsas: ne tik, kad neatlieka, bet dar ir trūksta
„Nesuprantu, ką ten žmonės meta. Pas mane nieko nelieka, viską suvalgom ir dar trūksta“, - rašė viena GRYNAS.lt skaitytoja. Kito komentaro autorė teigė, kad net ir išmetamas maistas atranda savo „valgytoją“: „Neišmetam, o dedam į konteinerį, benamiai ateina ir pasiima...“
Kitos dvi skaitytojos tikino gero maisto nemetančios lauk ir dedančios pastangas jį vartoti atsakingai.
Dar vienam komentatoriui kilo klausimas, kaip nustatoma, kiek žmogus suvalgė ir kiek išmetė: „Absurdiški paskaičiavimai apie maisto švaistymą! Kaip nustatoma, ar žmogus maistą suvalgė ar išmetė? Jeigu kiekvienam mieste būtų bioskaidžių atliekų konteineriai galbūt būtų galimybė paskaičiuoti pagal rūšiuojančių žmonių dalį ir pan. Šiuo atveju į statistiką įtraukiami tik maisto gamintojai ir pardavėjai“.