Žmonės per birželį nepriverkė, o ir iš dangaus neprilijo... Ilgas dairymasis po dangų lietumi nepavirto, kiek ūkininkai belaukė, kiek begodojo. Šienaut tenka tai, kas užaugo, nes birželis antron pusėn persivertė. Šienapjūtė dabar dažnam su žoliapjove, trimeriu, o šeimos ar giminės talkų mažai tereikia.
Vertindami ypatingą birželio dvasią, kai visur tik kvepia, žolynai vilioja spalvomis, kaupia savyje gydomąsias savybes, susirinkome labiausiai lankomoje padubysio poilsiavietėje, prisiminti šienapjūtės tradicijų. Mūsų folklore per amžius kauptos patirties, humoro, padūkimo, švelnių jausmų ir išminties krislai sugulė lyg pradalgės į dainas, patarles, mįsles, kuriomis dalinomės kaip sūriu su medumi, gira ir kitais tradiciniais patalkio patiekalais.
Dubysos slėnis – svarbi pasauliniu mastu nykstančiai griežlei teritorija. Renginyje buvo apjungta aplinkosauginė ir etnokultūrinė pievų šienavimo prasmė. Siekiant apsaugoti griežlių buveines pievas reikia šienauti, o mūsų etnokultūroje šienapjūtės tradicijos nyksta dėl technikos panaudojimo, gyvulių namų ūkiuose sumažėjimo. Tuo pačiu prisiminti ir šienapjūtės papročiai, folkloras.
Turėjome galimybę gyvai pažinti XX a. pirmos pusės šienapjūtės darbo įrankius (Raseinių krašto istorijos muziejaus lauko ekspozicija), pasiklausyti vyresniųjų renginio dalyvių pasakojimų, pažaisti aktyvių lauko žaidimų. Pasagą taikliausiai mėtė vyresnieji, merginos kupoliavo po turtingą augalais pievą. M. Čekavičius, organizavęs žygį žirgais žemaitukais nuo Dubysos ištakų iki santakos su Nemunu, savo pasakojimais augino mūsų tautiškumo daigus. Pasakojimai apie žemaitukų žirgų savybes, jų auginimą iš tiesų stebino.
