Menininkų žaidimas su gamta traukia botanikos sodo lankytojus

Ant medžių pakabinti žemės kupsteliai, šiaudiniai veidukai, besislepiantys medžių alėjoje, ant medžių susukti didžiuliai kokonai... Kas tai? Ne, ne fantastinio filmo dekoracijos, o Vilniaus universiteo (VU) Botanikos sode, Kairėnuose, vykstantis unikalus žemės meno projektas „Gamta ir menas“.

Šio projekto tikslas atrasti ir vystyti dialogą tarp meno, gamtos, menininko ir žiūrovo.

Parodos kuratorė Inga Raubaitė GRYNAS.lt pasakojo, kad kiekvienais metais rugsėjo mėnesį atrenkami menininkai, kurie Botanikos sode kuria darbus. Čia gali pasireikšti įvairių sričių menininkai: nuo tapytojo, keramiko, fotografo iki skulptoriaus, floristo ir kitų.

„Projekto laikinumas – esminis jo akcentas. Kai kurie menininkų darbai momentiniai – atėjau, pamačiau, vėjas papūtė ir viskas, jis išnyko.

Kartais aš menininkų prašau, kad jie sukurtų darbus, kurie laikytųsi bent 2 mėnesius. Tam, kad galėtume ateiti, pasižiūrėti kokie jie yra, kaip jie kinta ir galiausiai išnyksta, – pasakojo I. Raubaitė. - Darbai turi būti padaryti iš gamtinių medžiagų, kurias menininkai surastų sode. Tačiau yra ir aplinkos meno darbų, kur naudojamos atsineštinės medžiagos. Žinoma, kartais tenka naudoti įvairias tvirtinimo detales, tad ne visada pavyksta išsisukti vien su gamtos teikiamomis medžiagomis. Tačiau visi stengiasi naudoti kuo mažiau dirbtinų medžiagų“.

Visos medžiagos – iš gamtos

Įdomu ir tai, kad šie meno kūriniai, nesvarbu ar tai skulptūros, objektai, ar dar kažkas, nėra tiesiog atgabenami į parką. Menininkai išsirenka vietą savo kūriniui, kurioje jis tiktų. Galima sakyti, kad vieta – jau pusė menininko darbo. Kūriniai driekiasi didžiulėje liepų alėjoje, pievoje, tvenkiniuose, senosios dvarvietės vietoje, tarp augalų. Menininkai siekia ne tobulinti gamtą, o į ją įsilieti, todėl jų kūriniai tampa neatsiejama jos dalimi.

Kuratorė užsiminė ir apie tai, kad atvykę lankytojai neturėtų nustebti ar pykti, darbai keičiasi ir nyksta. Pasak jos, įdomiausia ateiti į parodos atidarymą ir ilgesnės pertraukos, sakykim, mėnesio. Tą patį kūrinį pamatysite kitokį.

Svarbiausia santykis su gamta

Dalyvaudami šiame projekte menininkai bendrauja su gamta, padeda nuolatos skubančiam žmogui sustoti ir pastebėti, atrasti gamtą iš naujo. Žiūrovas verčiamas įsižiūrėti, pajusti ir įsiklausyti į gamtą, tapti jos dalimi, globoti ir puoselėti. Kuratorė svarsto, kad taip ugdomas ir žmogaus ekologinis sąmoningumas.
Tai jau 10-oji paroda, kurios tema „Metamorfozės“. Pasiteiravus, kaip gimė tokia tema, I. Raubaitė teigė, kad pavadinimai ir temos dažniausiai gimsta netikėtai.

„Svarbu dialogas tarp gamtos ir meno. Manęs dažnai to klausia, kodėl viena ar kita tema, tačiau konkretaus atsakymo neturiu. „Metamorfozės“ kilo iš svarstymų, kas buvo anksčiau, kaip viskas atrodė, ko trūksta ir panašiai. Temos pavadinimas kilo natūraliai. Nors iš esmės, kad ir kiek planuočiau, renginio metu viskas kažkaip pasikeičia, nori to ar nenori“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Anksčiau parodoje buvusios temos: „Invazija“, „Išlikimas“, „Utopija“, „Iliuzijos“. Pernai šios parodos tema buvo „Identitetas“. Pasak kuratorės, menininkai itin jautriai reagavo į šią temą ir savo meno kūriniu bandė išreikšti savo vidinę mintį.

Anksčiau ar vėliau darbai išnyksta

Pasak kuratorės, pirmais metais kažkodėl daugelis rinkosi savo meno kūrinius daryti iš šieno. Tačiau ilgainiui menininkai suprato, kad galima rinktis įvairiausias gamtoje randamas medžiagas, todėl augo darbų įvairovė.

Šiemet parodoje - 15 darbų. Kasmet vyksta tam tikra atranka. Kuratorė pastebi, kad menininkai linkę galvoti sudėtingai, pekrauti kūrinį tam tikromis detalėmis. Todėl ji paprastai menininkams siūlo dar neišplėtojus savo idėjos atvažiuoti į parką ir po jį pasižvalgyti. Paieškoti vietų, kuriose kūrinys geriausiai atsiskleistų, medžiagų, iš ko jis galėtų būti. Dažniausiai viskas atsiranda iš paprastumo, nereikia galvoti apie kažkokius įmantrius ir sudėtingus kūrinius. Paprastai parodoje būna apie 20 darbų.

„Svarbu dialogas tarp gamtos ir meno. Menininkas turi tai pajusti. Pavyzdžiui, menininkė Irina Kostina iš pradžių svarstydama savo kūrinio koncepciją galvojo labai sudėtingai, galvojo naudoti daug medžiagų... Galiausiai nebežinojome ką daryti. Todėl pasiūliau pasivaikščioti po parką, nieko neturint ir kažką atrasti. Taip ji atrado vyteles. Iš jų gimė jos kūrinys „Kriketas“, kurį jai padėjo daryti Regina Kolontaj.

Inga Raubaitė

Kartais aš menininkų prašau, kad jie sukurtų darbus, kurie laikytųsi bent 2 mėnesius. Tam, kad galėtume ateiti, pasižiūrėti kokie jie yra, kaip jie kinta ir galiausiai išnyksta.

Džiugu, kad vėliau autorė suprato, kad iš paprasčiausios vytelės galima padaryti tokią gražią meninę instaliaciją. Menininkė džiaugėsi, kad po šio darbo su vytelėmis, sugalvojo dar kelis naujus kūrinius iš vytelių. Iš esmės, žmogus turi bendradarbiauti ir kurti kartu su gamta. Vėliau tas pats dialogas turi atsirasti tarp žiūrovo ir meno kūrinio“, – apie darbus kalbėjo moteris.

Menininkė neįsivaizduoja savęs be parko

Įpusėjus spaliui, didžiojis dalis menininkų darbų vis dar puošia sodą. Tik keletą pasiglemžė gamta – vėjas, šalnos, lietus.

Menininkė Natalija Učvatova yra floristė, ją visada domino įvairios meno formos. Žemės ir aplinkos meno parodai, ji kartu su Virgilijumi Kubiliumi sukūrė meno kūrinį, kuri pavadino „Pakylėti“. Tai maži kupsteliai, kurie suverti ant valo ir pakabinti ant medžio. Tai kokedama – japonų menas. Tie kupsteliai augo ir keitėsi. Lietuvoje autorei neteko matyti, kad kažkas bandytų kurti kažką panašaus, todėl ji nutarė išbandyti šį tą naujo.

Autorės kūrinio anotacija skelbė: „net žemės grumstas siekia pakilti aukščiau kasdienybės“. Menininkė sakė norėjusi parodyti, kad tie kupsteliai, iššokę į viršų simbolizuoja tam tikrą pakilimą. Ji jau nebeįsivaizduoja savo veiklos be VU Botanikos sodo. Tai jau 7 kartas, kai ji dalyvauja šiame projekte.

„Esu įleidusi šaknis į šį sodą. Vis dalyvauju. Labai įdomu atrasti erdves, kažką naujo jose. Malonu džiuginti žmones, kai jie pastebi, pamato, kitaip įsivaizduoja mūsų kūrinius, pradeda fantazuoti. Man smagu, kad lankytojams gimsta vis kitų minčių“, – mintimis dalijosi N. Učvatova.
Pasiteiravus, kaip gimė pats projektas, ar buvo sunku kurti, autorė teigė, kad jai buvo svarbu parodyti nuolatinį kitimą. 

„Svarbu, kaip tie kupsteliai atrodo, kai buvo tik pati pradžia. Jie sužėlė, pradėjo augti, kito jų forma... Man nepatinka daryti statišką daiktą, mėgstu pokyčius, kai jis keičiasi, priklausomai nuo gamtos, vėjo, laiko.“

O ar menininkui neskauda širdies, kad jo kūrinys greičiau ar vėliau išnyks? Jis liks tik nuotraukose ar filmuotoje medžiagoje.

N. Učvatova šypsosi ir sako, kad jai tai „ilgalaikis menas“. Taip yra dėl to, kad dirbdama floriste ir padarydama kokį nors meno kūrinį juo gali gėrėtis dar trumpiau – jis pradeda augti, užauga, suvysta, vėliau nugelsta ir t.t.

„Mums tik atrodo, kad kūrinio gyvavimo laikas trumpas, nes mes gyvename šiek tiek ilgiau, o kažkam mūsų gyvenimas atrodo trumpas, nes jie gyvena šimtmečius. Tai filosofinis teiginys“, – svarstė moteris.

„Kokonai“ ant medžių

Kita autorė Floristė Audronė Sabalytė-Burbulienė kartu su Rasa Sakalauskiene sukūrė kūrinį, kurį pavadino „Pradžia“. Vaikštant po sodą, žvilgsnį patraukia tam tikri „kokonai“, kurie susukti ant medžių.

Šio kūrinio autorei gamta, visų pirma, yra įkvėpimas. O šie „kokonai“ simbolizuoja, kad „nuo jų gali prasidėti gražūs dalykai, pavyzdžiui, drugeliai“. Pasak autorės, šie „kokonai“ turėtų įdomiai atrodyti žiemą, kai pasnigs.

A. S. Burbulienė parodoje dalyvauja taip pat nebe pirmą kartą. Pasiteiravus, kas traukia grįžti, ji sakė, kad traukia pats procesas ir, kaip skirtingai pavyksta jo siekti. 

„Vieną sykį idėja gimsta dar net nebuvus parke, tiesiog galvojant, o kitą sykį nieko nepavyksta sugalvoti, kol nenukeliauju į parką“, – įspūdžiais dalijosi menininkė.

Žaidimas su gamta

Menininkė Irina Kostina yra tapytoja, tačiau botanikos sode teptuko į rankas neėmė. Jai patinka dirbti su gamta, kaip sako, labiau ne dirbti, o su ja žaisti, kurti iš gamtinių medžiagų.

„Dvi savaites mes su Regina Kolontaj kūrėme šį eksponatą. Sunkiausia buvo sugalvoti,iš kokios medžiagos viską darysime, kaip ją reikės paruošti ir t.t. Pats procesas nebuvo sunkus. Taip buvome įsijautę į darbą, kad tik vėliau pastebėjau, jog aplipau 5-iomis erkėmis.

Vos pamačiusį šią botanikos sodo vietą aš iškart supratau, kad tas laukelis bus skirtas mano kūriniui. Pradėjau piešti ir dėlioti eskizą.Prisimeniniau Lewis Caroll pasaką „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“. Jo pasakoje viskas yra žaidimas: žaidimas su gamta, žaidimas su žmogumi ir t.t. Todėl aš iškart pagalvojau apie Alisą. Vėliau pagalvojau apie žaidimą. Taip ir gimė ta aliuzija į šią pasaką“, – apie kūrybinį procesą pasakojo I. Kostina.

Menininkei gamta yra tarsi gyvas organizmas, kuris keičiasi. Jai labai patinka žiūrėti į medžius, stebėti, kaip viskas kinta. Žmogus negali „patobulinti“ gamtos. Jis gali tik su ja žaisti.

Pasiteiravus, ar neliūdna, kad meno kūrinys anksčiau ar vėliau išnyks, autorė sakė, kad neišgyvena dėl to. Jai, kaip tik yra įdomu, kaip jis keičiasi ir įgauna kitokias savybes, pavyzdžiui, pradeda žydėti.

„Mėgstu tapyti didelius paveikslus, tačiau ten viskas kitaip. Gamta man yra įdomi tuo, kad joje viskas laikina. O savo nutapytame paveiksle aš tiesiog užfiksuoju momentą, tuomet jį kažkur pakabinu ir jis jau nebesikeičia. Šis mano gamtos kūrinys visai kitoks. Juk jis jau pradėjo dygti... O kaip atrodys žiemą? Vėl kitaip! Kas bus toliau, kadagamta „pasiims“ juos? Šie pasikeitimai patys įdomiausi. Man svarbiausia procesas, o ne rezultatas, vidinė laisvė“, – kalbėjo menininkė.

Parodą galima aplankyti iki spalio pabaigos. Tačiau ekspozicijos niekur nedings, jas bus galima ir toliau apžiūrėti, tiesiog nuo lapkričio keisis parko lankymo valandos. Darbai parką puoš tol, kol nepradės irti ir kitaip nykti. Kitaip tariant,  kas su jais nutiks, nuspręs gamta.