Tai, ką šiandien pavadintume mėgėjų žvejyba, atsirado senovės Rytuose. Yra išlikusi IV a. prieš mūsų erą datuojama kinų kalba parašyta sąskaita, kurioje aprašoma bambuko lazdelė su šilko gija, į kabliuką sulenkta adata ir masalui naudojamais ryžiais. Piešinių su meškeriojančiais žmonėmis paliko ir senovės Egipto civilizacija.
Pirmosios meškerės išsivystė iš trumpų medinių ar kaulinių lazdelių, ant kurių buvo rišama gija iš arklio uodegos ašutų, o masalas leidžiamas žemyn iš valtelės. Netrukus žvejai suprato, kad jei pradės naudoti ilgesnes kartis ir ašutus riš prie jų galų, tai šitaip gaudyti žuvis galės ir nuo kranto.
Senovės Graikijoje ir Romoje žvejyba meškere buvo jau gerai žinoma. Valui graikai ir romėnai naudojo tuos pačius arklio uodegos ašutus arba plonai austus linus, o meškeres dažniausiai gamino iš arundo donax rūšies nendrių – didžiausių Europoje augančių nendrių, kurių ilgis gali siekti 6-9 metrus.
Daugiau skaitykite čia.
