Miestiečiai, atsidėję avių ir česnakų auginimui kaime: mieste vargino beprasmybė ir vartojimo mastai

Vilniuje gimęs ir užaugęs Eventas, sulaukęs keturiasdešimties metų, nusprendė su šeima keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti. Iki tol sostinėje dirbęs projektuotoju, jis persikėlė į anksčiau įsigytą sodybą Utenos rajone ir jau metus laiko kartu su žmona Aurelija ten augina avis, žąsis, vištas ir lysvėse sodina česnakus. Šiuo metu vyras pasakoja jaučiantis, kad yra savo vietoje ir sako, kad kai užsiimi mėgstama veikla nereikia jokių atostogų.

Norėjo pabėgti iš uždaro rato

Eventas, pasakodamas, kaip kilo mintis iš sostinės persikelti į kaimą, sako, kad susidėjo daug veiksnių – norėjosi daugiau erdvės, mieste vargino beprasmybė, vartojimo mastai: „Dirbi dėl to, kad užsidirbtum, kažką nusipirktum ir toliau varai, varai – išeina toks uždaras ratas. Pagalvoji, kad galima kažką pačiam bandyt. Pagrindinis žmogaus poreikis – pavalgyti. Bandome kažką patys sau užsiauginti, o kas lieka – parduoti. Taip ir nusprendėme“, - sako pašnekovas.

Vyras atskleidžia, kad tokia mintis galvoje brendo gal apie porą metų, o paskui, susėdę kartu su žmona, sprendimą priėmė maždaug per pusmetį.

„Baigėsi buto nuoma ir reikėjo spręsti, ar pirkti butą, ar ieškoti naujo nuomotis ar išvažiuoti į kaimą. Kaip tik buvo karšta vasara ir išvažiavome į kaimą. Jau buvome nusipirkę avių iš anksčiau, taip ir apsisprendėme“, - sakė Eventas.

Kaip ir dauguma miestiečių pašnekovo šeima jau prieš kurį laiką buvo nusipirkę sodybą Utenos rajone. Tiesa, ten dažniausiai tik vasarodavo arba praleisdavo savaitgalius. „Tokie savaitgaliai dabar tapo nuolatiniai – lyg vienas ilgas savaitgalis“, - šypsosi miesto gyvenimą į kaimą išmainęs vyras.

Kaimas nustebino greitu ritmu

Gyvenimas kaime, kaip sako Eventas, turi savų ypatumų. Vienas jų - laiko planavimas nebetenka prasmės: „Pamačiau, kad nieko nebespėji. Ką suplanuoji, praktiškai tik dalis išeina. Nėra taip, kad susiplanavai darbotvarkę, viską susirašei ir padarei. Kažką pradedi daryt, tada pamatai, kad koks ėriukas įsipainiojo į tinklą, eini atpainioti, avis kokia išbėga, taip ir prabėga diena“.

Nors daliai žmonių atrodo, kad žiemą kaime nėr kas veikti, vyras sako kol kas veiklos nepristigęs. Dirba lauke prie prožektoriaus iki vėlaus vakaro, taigi darbų pakanka sočiai – tik noro turėk.

„Vienas dalykas, kai atvažiuoji savaitgaliais, gali ir bliūde nusiprausti. Ir dabar tie buitiniai patogumai ganėtinai kuklūs. Kol kas neturime dušo, kanalizacija irgi įpusėta. Tačiau tai grynai dėl laiko stokos. Pinigų kad ir turi, bet nėra kas padaro – negali surast darbo žmonių, kad meistrai padarytų kažką kaime labai sudėtinga“, - apie kasdienius rūpesčius pasakoja Eventas. Tačiau, vyro teigimu, kaime esantys paprasti dalykai džiugina kur kas labiau nei mieste slegiantys vargai. Kaip pavyzdį jis pateikia nuolat besikaupiančias šiukšles.

„Mes ir mieste gyvendami gal ir keistai atrodėme, nes turėjome komposto kibirėlį, kai jis prisipildydavo, išsiveždavome į sodybą. Dabar žiūriu ir kaimynai taip pat daro, tai gal ir jie persikels kada nors į kaimą, - juokauja pašnekovas. - O kai atsikėlėme į kaimą, nusipirkome gyvulių, net ir to komposto nebelieka. Atsiranda toks uždaras ciklas – lieka kažkokios atliekos, tu jas išneši avims ar vištoms, jos praktiškai viską sulesa, ką randa. Jeigu liko kaulų, jie keliauja šuniukams. Šuniukas apgraužia, jei kas lieka – pečiuje sudegini. Mano viena iš minčių ir buvo pasižiūrėti, kaip tas uždaras ciklas gamtoje veikia“.

Sužavėjo žąsys ir česnakų auginimas

Eventas sako, kad iš pradžių persikėlęs gyventi į kaimą dar bandė prisidurti iš papildomų veiklų – priimdavo užsakymus, atkeliaujančius iš sostinės. Tačiau vėliau pamatė, kad per kitus darbus, nukenčia ūkis. Todėl nutarta visą dėmesį skirti tik tai veiklai, kuri teikia malonumą.

„Pinigų užtenka ar ne – priklauso nuo žmogaus poreikių. Vieni poreikiai yra gyvenant mieste, dirbi dirbi – tau reikalingos atostogos kaip kompensacija už prarastą, sugaištą laiką, kurį praleidai darbe. Gauni pinigų ir važiuoji dviem savaitėms pagulėti Maljorkoje ar kur kitur. Čia yra kitaip – aišku, jeigu tau labai reikia tos Maljorkos, gali išvažiuoti, bet iš esmės čia tu kasdien turi būti. Bent jau man nėra tokio poreikio atostogoms – jeigu žmogus laimingas, jam nereikia atostogų nuo tos būsenos, atostogauti važiuoji tam, kad pasijaustum laimingas, kad pasiilsėtum. Čia tokia mano filosofija. Vienas gali sutikti, kitas nesutikti“, - svarsto miestą į kaimą iškeitęs miestietis.

Vyras sutinka, kad galbūt gyvenimas kaime skirtas ne kiekvienam, tačiau jis čia su savo šeima jaučiasi laimingas. Maža to, jis pasakoja nuo mažumės jautęs trauką žemės ūkiui, nors tėvai ir seneliai gyveno mieste.

Paklaustas, kaip nusprendė, kokie gyvuliai ūkyje bus auginami, Eventas sako, kad avys patiko nuo pradžių tuo, kad pasirodė nereiklios. „Nors kai pradedi auginti, pamatai, kad nėra taip paprasta, - šypsosi vyras. - Kad turėtume pilną komplektą, šiemet įsigijome vištų ir žąsų. Žąsys buvo malonus atradimas, jos palyginti lengvai auga, jokios priežiūros ir šienauti po jų nereik, nes „žolę pirmu numeriu“ nuskuta. O su vištomis jaukiau kiemas atrodo, vaikšto jos, kapstosi, gaidys sukudakuoja“.

Iš viso ūkininkai turi vidutinio dydžio žemės plotą - 40 ha, jame augina 50 avių, 50 vištų ir apie 60 žąsų. Ūkį prižiūrėti vyras sakosi spėjantis su žmonos ir vaikų pagalba. Kai jau labai reikia pagalbos, į talką galima pasikviesti kaimynų.

Kiaušinius išperka vietiniai, ėrieną išsiunčia Vilniun

Iš kur ateina patyrimas, kaip auginti gyvulius, jei visą gyvenimą iki tol teko praleisti miesto aplinkoje? Eventas svarsto, kad patirtis ateina per asmeninius pabandymus. „Iš pradžių skaitai internete, tačiau kuo daugiau skaitai – tuo daugiau nesupranti, todėl paprasčiausiai imi ir augini. Kažkas nesigauna, suserga, tenka paskersti, užtat kitą kartą žinai, ką daryt. Gal kažkokia yra ir sėkmės gyslelė“, - sako ūkininkas.

Vyro teigimu, įsigijus gyvulių, šalia atsirado ir česnakų auginimas, nes šie patiko nuo seno. „Maloniai jautiesi tiek sodindamas juos, tiek raudamas“, - vėl šypsosi pašnekovas.

Ūkyje užaugintus česnakus, vištų sudėtus kiaušinius ir paukščių mėsą šeima parduoda visiems norintiems. Tiesa, didžioji dalis produkcijos iškeliauja netoli gyvenantiems kaimynams, tačiau atsiranda atvažiuojančių ir iš kitų miestų ar prašančių atsiųsti prekes paštu.

„Kai pradėjome vištas auginti, žmona klausė – kur tu dėsi tuos kiaušinius, teks į Vilnių vežti. Keisčiausia, kad dabar, kai pakabinome skelbimus aplinkiniuose bažnytkaimiuose, klientūra yra čia pat, nereikia niekur vežti. Žmonės nelaiko savo vištų, todėl atvažiuoja pirkti kiaušinių, kiti žąsį užsisako. Ėrienos kaimiečiai nelabai perka, čia jau miestiečių patiekalas, todėl ji iškeliauja Vilniun. Būna pas kaimynus svečių atvažiuoja, tai jie užsuka, būna, kad įdedame, jei per internetą pamato ir kažko užsimano. Česnakus išbandėme paštu siųsti, visai neblogai išsisiunčia – ypač, jei didesni kiekiai, tai sudedame į dėžutę ir niekam niekur nereikia važiuoti“, - pasakoja pašnekovas.

Tokių, kaip jie – atsiranda ir daugiau

Paklaustas, kaip į šeimos išsikraustymą iš miesto į kaimą, reagavo aplinkiniai, vyras juokėsi „draugai tiesiai į akis nesakė, kad mums „čikuraku“. Ir čia pat pidūrė, kad tokių, kaip jie – jų aplinkoje atsirado ir daugiau: „Mūsų draugų ratas buvo panašus. Yra keletas draugų, kurie irgi panašiai į kitus rajonus persikėlė – metė miestą ir gal net neturėdami aiškios vizijos, tik tiek, kad turi, kur gyventi ir bandys suktis“.

Eventas

Žąsys buvo malonus atradimas, jos palyginti lengvai auga, jokios priežiūros ir šienauti po jų nereik, nes „žolę pirmu numeriu“ nuskuta. O su vištomis jaukiau kiemas atrodo, vaikšto jos, kapstosi, gaidys sukudakuoja.

Eventas sako pastebėjęs, kad ir aplinkinėse teritorijose atsirado bent keletas iš miesto atsikėlusių žmonių. Vieni užsiima kaimo turizmu, kiti vilnas velia, dar kiti dizainą daro iš šiukšlių: „Ar čia tas kraštas, jo kraštovaizdis traukia tokius žmones, bet tikrai yra iš miesto išvažiavusių, yra kas ūkininkauja. Tikrai nesame baltos varnos“, - svarsto pašnekovas.

Paprašytas patarti, kaip žmogui reikėtų apsispręsti, kur labiau linksta širdis – likti mieste, ar keltis į kaimą, Eventas drąsina: „Gyvenimą pats kuriesi. Kaip susikursi, toks jis ir bus. Reikia nebijoti dirbti, nes dirbti visur reikės – tiek mieste, tiek kaime, o jeigu turi viziją, svajonę, kad kažkur išvažiuosi sulaukęs pensijos... Reikia nelaukti tos pensijos, tiesiog daryti tai dabar, pensijoje galbūt kažko kito norėsis. Reikia drąsiai imtis, jeigu tikrai žinai, ko nori, o jeigu pabandysi ir neišeis – sugrįši. Nepabandęs, nesužinosi“, - užbaigdamas pokalbį pataria pašnekovas.