Milos sala: rojaus kampelis kasybos pramonės gniaužtuose

Milos – tai vienos iš Graikijos salų pavadinimas. Savo grožiu ji nenusileidžia kitoms saloms. Turistai čia gali grožėtis unikaliomis baltomis uolomis, bei baltaisiais paplūdimiais, ne vienam čia atvykusiam norisi paklaidžioti po mažų ir jaukių miestelių gatveles, pasigrožėti saulėtekiu, paragauti graikiškos fetos ir skanumynų. Tačiau yra tamsioji salos pusė – dar nuo romėnų laikų veikiančios kasyklos, bei šiuolaikinius kasybų darbus vykdančių korporacijų siekiai.

Dilema - kasyba ar turizmo sektorius?

Lietuvos jaunimo centro savanoriai savaitę praleido tarptautiniame seminare šioje saloje. Apie darnų vystymąsi diskutuoti atvykęs jaunimas turėjo nemažai laiko pabendrauti su vietiniais gyventojais, keliavo į kasyklas, diskutavo su skirtingų sričių darbuotojais. Pasak vietinių parduotuvėlių darbuotojų, žvejų, turizmo sektoriaus darbuotojų saloje nuolatos konkuruoja dvi sferos: turizmas ir kasybos verslas.

Pasak kalbintos žvejo žmonos, korporacijos stengiasi valdyti gyventojus – maždaug pusė darbingo amžiaus žmonių dirba kasyklose, todėl, bijodami prarasti darbą, jie yra linkę sutikti su salai nepalankiais sprendimais. Vienas jų – bandymai riboti turistų srautus. „Jei daugiau bus turistų, tuomet iškils grėsmė kasybos verslui – jie negalės kasti ten, kur jiems norisi“, - sakė prieplaukoje sutikta moteris.

Vietinis gyventojas

Po to ką patyrėme, tikrai nenoriu, kad kas nors vėl tuos vamzdžius kištų į jūrą.

Nepaisant kasybos verslo gražių gestų – pastatyto stadiono, sutvarkyto kultūros centro, turizmo verslo atstovai tikina, jog esama sąsajų tarp korporacijos interesų ir to, kad sala nėra pakankamai žinoma turistams, uždaromi skrydžiai į vietinį oro uostą.

„Vietos gyventojai dar neturi atsakymų, kas jiems svarbiau – turizmas ar kasybos verslo kuriamos darbo vietos. Tačiau tik nuo jų priklauso ar kalnuota sala vieną dieną netaps plokščia“, - sakė viena iš seminaro organizatorių.

Ir iš tiesų, kol vietos gyventojai neapsisprendžia, kas jiems galėtų nešti gerovę – sala darosi vis plokštesnė. „Ši kasykla - viena didžiausių Europoje“, – rodydamas nuskustą kalną ir šalia jo plytinčias neįprastas salos kraštovaizdžiui lygumas sakė kasyklos atstovas.

Spiginanti saulė niekaip nepanaudojama

Tiesa, pieš kelis metus gyventojai jau surengė piketus kai kasyklos priartėjo prie gyvenviečių ir iškilo grėsmė jų saugumui. Panašūs protestai kilo ir atidarius geoterminę elektrinę, kai neišbandytos technologijos leido rūgštims išsiveržti į paviršių, užteršti gražiausius ir turistus masinančius paplūdimius.

„Po to ką patyrėme, tikrai nenoriu, kad kas nors vėl tuos vamzdžius kištų į jūrą“, - sakė pakalbintas vyresnio amžiaus vietinis gyventojas. Ši baimė ir valdžios neryžtingumas neleidžia salai naudotis tuo, ką dovanoja gamta.

Saulė saloje šviečia kone kasdien. Net spalio viduryje temperatūra pakyla virš 25 laipsnių, o vanduo leidžia lepintis 20 laipsnių šiluma, o prie geoterminių versmių jis dar šiltesnis. Nepaisant to, saulės energija čia retai panaudojama kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Tik keliose salos vietose yra pastatyti kolektoriai, ant kelių kalnų iškilusios vėjo jėgainės.

„Mums neleidžia statyti kolektorių ant namų stogų, nes jie gadina vaizdą – vaizdas tampa nepatrauklus turistams“, - sakė programos „Veiklus jaunimas“ remto projekto dalyvių kalbinta žvejo žmona. Panašiai kai kurie gyventojai galvoja ir apie vėjo jėgaines. Tačiau net salos meras pripažįsta, kad Milos yra pajėgi tapti elektros energijos tiekėja ir šia energija aprūpinti visas aplinkines salas. Tačiau iki šiol apie tai tik kalbama.

Vanduo yra, gerti negalima

Dar su didesniais kuriozais susiduriama vandens tiekimo sistemoje. Nors saloje niekada nebūna minusinės temperatūros, kuri neleistų žemės paviršiuje pravesti vandens tiekimo trasas – tai nėra daroma. „Reikia didelių lėšų“, - teisinosi meras.

Vanduo saloje gaunamas nudruskinant jūros vandenį. Tam vienoje salos dalyje pastatyti modernūs įrenginiai. Mat vasarą čia gausu turistų, o žiemą vandens vartojimas ne toks intensyvus. „Štai paragaukite – puikus vanduo“, - kviečia vandens gavybos vietoje dirbantis darbuotojas.

Tačiau toks kokybiškas vanduo yra tik šioje vietoje. Vėliau jis paleidžiamas vamzdžiais į miestelius. Kadangi vamzdžiai kloti taip seniai, kad niekas nepamena, kada tai daryta, jų kokybė apgailėtina – daugelyje vietų jie sutrūkę, į vandenį įsiskverbia ištirpusios uolienos. Dėl šių procesų kai kuriose salos vietose iš čiaupo atitekantis vanduo nusidažo rausvai, ar šviesiai rudai. Visoje saloje gyventojai vietinį vandenį naudoja tik praustis ar plauti patalpas. Geriamas vanduo atkeliauja laivais – plastikiniuose buteliuose.

Darnus vystymasis – kas tai?

Nepaisant išvardintų problemų, gyventojai teigia, kad sala neturi panaudoto vandens valymo sistemų, todėl visas vanduo iš dušų, tualetų ir kitų vietų keliauja tiesiai į jūrą. Tuo metu salos meras džiaugiasi salos pasiekimais darnaus vystymosi srityse.

„Mes turime vėjo jėgaines, naudojame saulės energiją, vykdome kasyklų vietų atkūrimo programą, - todėl tikrai turime dėl ko didžiuotis“, - sakė meras. Bet ar iš tiesų? Galbūt galima būtų sutikti dėl kasyklų vietovių atkūrimo programos. Čia korporacijos įdarbintas žmogus su savanoriais renka vietinių augalų sėklas, augina sodinukus specialioje vietoje, ir jei vietinių gyventojų tyčia užleistos ožkos jų nesudoroja, sodinukai vėliau sodinami buvusių kasyklų vietose. Tokiu būdu balta uoliena po truputį traukiasi naujais augalais, dykumos tampa panašesnės į prieš tai buvusį kraštovaizdį.

Ne mažiau įdomus ir mero nepaminėtas pavyzdys – senųjų kasyklų, šachtų panaudojimas. Antrinis erdvės panaudojimas čia tampa sveikintinu pavyzdžiu – vienoje jų savivaldybė atidarė specialų muziejų. Pastarasis yra įkurtas senojoje vandens saugojimo šachtoje, Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo vokiečių slėptuvė. Milžiniško kalno apačioje jie iškasė tunelius ir taip apsisaugojo nuo oro antpuolių bei sunaikinimo. Šiandien ši erdvė tapo kone šiuolaikinio meno centru.

Tačiau kas yra darni plėtra – vietiniams vis dar mistika. Suvenyrų parduotuvėlės pilnos kiniškų dalykėlių, tik vienur, kitur vietos gyventojai imasi kurti patys – žiedžia puodus, iš kriauklių gamina papuošalus, alaus butelių metaliniai kamšteliai menininkų rankų darbo dėka tampa magnetukais, taip mėgstamais atvykusiųjų.

Čia pat įsikūrusios ir kelios vietinių skanumynų parduotuvėlės, besididžiuojančios vietinių vaisių uogiene. Tačiau tai - tik keli maži pavyzdžiai turistų ištroškusioje ir nuo kasyklų globos bei „geraširdiškumo“ pavargusioje bendruomenėje. Ar turizmas netaps dar viena naikinančia jėga – apie tai kol kas negalvojama.