„Šiandien įsikūriau 40 metrų iki jūros. Galiu dirbti ir gyventi vietose, kur dažniausiai gyvena tik milijonieriai. Galiu rytoj atsidurti kitoje gražioje vietoje už kelių šimtų kilometrų“, - tokiais teiginiais stebina Sergėjus, sugalvojęs gyventi palapinėje. Bet įdomiausia ne tai. Informacijos valdymo sistemų kūrimu užsiimantis jaunas verslininkas tiki, jog taip pat „mobiliai“ gyventi gali visa jo suburta programuotojų ar internetinių puslapių dizainerių komanda.
Darbo vieta keliauja kartu su palapine
Vaikinas jau yra mėginęs gyventi Vilniuje, Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje. GRYNAS.lt žurnalistai ketino aplankyti jaunąjį verslininką jo mobiliame būste, tačiau jis, apsidairęs po sostinę nusprendė, jog jūra, smėlis ir pušys jam mielesnės... ir net neįsmeigęs palapinės kuolelio, jau kitą dieną braidė po uostamiesčio paplūdimio smėlį.
Tad paprašėme pačiam nufotografuoti savo būsto „interjerą“. Tokios palapinės Lietuvoje nerasite – ji pirkta Sankt Peterburge, karinių prekių parduotuvėje.
„Man juokingai skamba šiandieninės frazės „mobilumas versle“. „Mobilumas“ - tai smartphone'as su programa, turinčia priėjimą prie įmonės serverio. Aš turiu idėją sukurti iš tiesų mobilų ofisą, mobilesnio jau negali būti, - kalba S. Golikovas. - Jūs man paaiškinkite – kaip jaunam žmogui užsidirbti būstui? Jeigu jis nieko nepaveldi, jeigu nedirba aukčiausio lygio specialistu ar neturi savo verslo? Aš nesuprantu. Pamąsčiau, kad galiu gyventi palapinėje, kuri man komfortiška, prie vandens telkinių. Blogiausiu atveju – galiu pasiprašyti pasistatyti palapinę kieno nors valdoje. Žinoma, ne po langais bet pas tuos, kurie turi didesnę valdą. Gyventi be įsipareigojimų, kreditų. Aš matau, kad taip gyventi galima“.
Kur dingsta programuotojų atlyginimas?
Jaunas verslininkas įsitikinęs, jog jis gamtą teršia mažiau, nei gyvendamas mieste. Apskritai mieste jis jau nebeįžvelgia jokio grožio ar estetikos.
„Grįžęs į miestą matau tik kreivus šaligatvius, senas mašinas, namus. Estetikos mieste yra labai mažai. Gal nebent kokiame Vilniaus senamiestyje. Mieste viskas sukurta žmogaus. O ten, kur aš važiuoju... interjerą kuria Dievas. Geresnio kraštovaizdžio, želdinių, architektūros dizainerio nėra. Gamtos grožis, ypač Kuršių nerijos, neprilygs niekam, ką pastatė žmogus“, - filosofiškai pasakoja vaikinas.
Jis svajoja, jog kada nors visos jo bendrovės „karavanas“ pamažu keliaus, gal po kelis šimtus kilometrų per savaitę, tyrinėdami pasaulio šalis ir kartu nenutraukdami darbų.
„Programuotojai, interneto svetainių dizaineriai – dažniausiai jauni žmonės, iki 35-erių metų. Dažniausiai jie neturi nuosavo būsto ir nuomojasi. Jų išlaidas sudaro būsto nuoma, žinoma, maistas ir pramogos. Paskutinėje vietoje lieka kelionės. Jos negali vykti labai dažnai. O aš pasiūlau viską viename. Siūlau ir gyvenamą būstą ir pramogą – gamtą, ir tai, kad jie kas vakarą gali nuvažiuoti į miestą, kuris yra netoliese. O klientų pritraukimas – ne problema. Programavimo paslaugos dažniausiai perkamos iš užsienio. Ir mes klientų Lietuvoje neturime - viskas užsieniui. Darbui tereikia kompiuterio ir interneto“, - dėstė jaunas vyras.
Dušas kabo ant pušies šakos, vanduo - iš artimiausio telkinio
Gamtos mylėtojas pripažįsta, jog patogiai ir šiltai gyventi palapinėje galima lygiai pusę metų. Jis yra gyvenęs ir žiemą, tačiau tuomet reikia daug kuro, palapinės viduje temperatūra labai skiriasi - nuo karščio prie krosnelės, iki šalčio pakraščiuose, sudėtinga naudotis dušu.
Tačiau tokiu atveju žiemą galima migruoti į šiltesnes vietoves.
Visą sistemą, kuriai priklauso dušas, elektros generatorius ir krosnelė su kaminu vaikinas susikonstravo pats.
Krosnelės kaminą gaubia speciali talpa, kurioje įšyla vanduo. Šis vanduo nedidelio siurbliuko pagalba pumpuojamas į lauką, kur veikia dušas. Iš kur vanduo dušui? Jį galima pirkti ar pajungti iš artimiausio vandens telkinio.
Kadangi kol kas palapinėje daugiausia gyvena du žmonės, Sergėjus teigia, jog nėra reikalo statyti dušo kabinų. Tačiau jei būtų įgyvendinta mobilaus biuro idėja, šalia palapinių miestelio atsirastų ne tik dušo kabinos, bet ir biotualetai. Žinoma, nuotėkos tuomet būtų surenkamos į talpą ir tvarkingai priduodamos į artimiausią vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo bendrovę.
Po savaitės prireikia elektros, medienos briketų ir dujų
„Kas yra tualetas gamtoje? Na, pasiėmei kastuvą ir išėjai“, - šypsosi palapinės gyventojas.
Jis tikina, jog keliasdešimties kvadratinių metrų palapinė yra brezentinė, jos viduje klojamas kilimas. Gamintojai siūlo ir dvigubų palapinių, kuriose tarp medžiagų sukuriamas oro tarpas. Jos yra šiltesnės ir galbūt labiau tiktų Lietuvos klimatui, jei norinčių taip gyventi daugėtų.
Tačiau dabar Sergėjui užtenka visų turimų įrengimų.
„Turiu labai patogią lovą, dar patogesnę, nei daugelyje viešbučių. Turiu lateksinį čiužinį, normalią patalynę, atnklodę“, - šypsosi vaikinas.
Anksčiau maistą jis gamindavosi ant krosnelės, tačiau ši neseniai įskilo. Sergėjus padarė išvadą, jog geriausia gaminti prisijungus dujų balionėlį – juolab, kad dujų galima gauti bet kurioje degalinėje.
Taigi atsargos, kurių palapinės gyventojams nuolat reikia – tai dujos, geriamas vanduo, elektros akumuliatorius, medienos briketai – po porą pakelių per dieną. Visko, palapinės šeimininko teigimu, užtenka maždaug savaitei – vėliau reikia važiuoti įkrauti akumuliatorių, prisipildyti dujų, nusipirkti kuro ar vandens.
Palapinės šildymas kainuoja maždaug 13 litų per dieną, vanduo – dar kelis litus.
Aplinkosaugininkai idėjos nepalaiko
Nepamirškime ir dar vieno aspekto. Keliautojo ir verslininko taip mėgstama Kuršių nerija – nacionalinis parkas. Ten ir paprasčiausių palapinių statytojams ne Nidos kempinge gresia bauda, o čia – visas mobilus biuras.
„Teko susidurti su aplinkosaugininkais. Normaliai jiems paaiškinau, kad nieko neteršiu, netrukdau. Susidarė įspūdis, jog jie turėjo pranešti apie palapinę savo vadovams, nes tiesiog negalėjo jos nepastebėti. Liepė „suderinti“ su parko direkcija. Bet tada jau ruošiausi išvažiuoti, tai nei ginčijausi, nei derinau. Gal tai draudžiama tiesiog, kad daugiau žmonių negalėtų taip gyventi? Juk jei mane gaudys aplinkosaugininkai, privalėsiu statytis namą. Tada jau būsiu pririštas prie vietos, prasidės įvairūs mokesčiai, nekilnojamo turto mokesčiai ir panašiai. O aš tiesiog noriu sau ramybės ir gražios aplinkos“, - paaiškino Sergėjus.