GRYNAS.lt skaitytoja pastebėjo, kad aplankalai yra tikras išteklių švaistymo pavyzdys – jie kasmet nulenkiami ir išmetami, dalis – apskritai netinka jokiam vadovėliui. Kiti kalbinti tėvai pritarė, jog atitaikyti knygai aplankalą – kasmetinis užsiėmimas pirmiesiems rugsėjo vakarams. Kad aplenktum knygą, neretai tenka suplėšyti vieną kitą aplankalą ir vėl pėdinti pirkti naujo jų rinkinio.
„Esu dviejų vaikų mama. Vienas jau baigė mokslus, kitas dar mokosi. Bet kiekvienais metais mokslo pradžioje apima siutas...reikia pirkti knygoms aplankalus, iš jų dalį išmesti. Ir taip - kiekvienais metais. Jei palieku, tai nepritaikau jų kitoms mokslo knygoms. Kaupiasi plastmasių krūva. Kodėl neatsiranda gamtą tausojančio sprendimo? Vadovėlius gali kurti įvairūs autoriai, tik gal reikėtų nustatyti knygų ir pratybų vienodus dydžius? Tada gal nereiktų išmesti netikusių aplankalų“, - rašė skaitytoja Audronė Kiškienė.
GRYNAS.lt domėjosi, kodėl iš tiesų taip skiriasi knygų bei užduočių sąsiuvinių dydžiai ir kokie galėtų būti šios problemos sprendimo būdai.
Problemą sprendžia apipjaustydamas knygą
Vienoje iš mokslo knygas leidžiančių leidyklų dirbantis Linas teigė, jog problemą sprendžia paprastai – tiesiog peiliuku nurėžia kokius pora milimetrų knygos ir aplankalai tinka.
Jis buvo įsitikinęs, jog tokią problemą turėtų spręsti aplankalų gamintojai: „Jie turėtų daryti didesnius aplankalus. Ne tik knygoms, bet ir sąsiuviniams aplankalai netinka, jie tiesiog būna per maži. Juk įmanoma padaryti aplankalus, kurie turėtų lipnius kraštelius? Tokių pakuočių gausu, pavyzdžiui, taip būna supakuotos kompaktinės plokštelės“, - kalbėjo savo atstovaujamos leidyklos nenorėjęs atskleisti vyras, tikinęs, kad dalinasi tik savo subjektyvia nuomone.
Aplankalų rinkiniai – tarsi loterija
Gamintojų siūlomus aplankalų rinkinius tam tikrai klasei vyras pavadino „būrimu šakėmis ant vandens“. „Įvairios leidyklos leidžia ir įvairios mokyklos užsisako skirtingų leidyklų vadovėlius. Todėl apskritai neįmanoma padaryti kažkokio vadovėlių aplankalų rinkinio“, - svarstė Linas.
Nors pats dirba leidykloje, vyras nenurodė konkečios priežasties, kodėl skiriasi vadovėlių formatai: „Leidyklos dar turi ir tam tikrus svorio normatyvus. Žinot, padaro didesnį vadovėlį ir paaiškėja, kad jis per sunkus. Na, tada po centimetrą apipjausto, ir palengvėja. Visgi manau, kad labiau šią problemą spręsdami turėtų pasistengti aplankalų gamintojai. Dar ir kitas aspektas – aplankalai vaikus moko tvarkos“, - kalbėjo mokyklinio amžiaus vaikų tėvas.
Jis pasiūlė išeitį aplankalus parduoti pagal matmenis: kaip skirtingo dydžio vinis. Vis dėlto, nors tuomet jie galbūt ir tiktų turimiems vadovėliams, tačiau būtų panaudojami vos vienerius metus – vėliau vis tiek tektų išmesti.
Rugsėjo vakarai prabėga taikant aplankalus
Vilniaus Žvėryno gimnazijos atstovė Laima į aplankalų problemą taip pat pažvelgė iš moksleivės mamos perspektyvos:
Paklausta, kas turėtų šią problemą mažinti – aplankalų gamintojai, ar leidyklos, moteris svarstė, kad tai „plataus stalo diskusijų tema“.
„Gal ir nėra labai didelių išlaidų aplankalams, bet jei šeimoje – 3-4 vaikai... O kol dar tą visą aplankalų likutį permatuoji - kokios laiko sąnaudos! Vaikai rėkia, kad netinka, ir bemaudami suplėšo. O kur tada rasti tokius, kurie tinka?“, - svarstė moksleivės mama.
„Anksčiau būdavo – visa Lietuva mokosi iš vienos knygos – tada ir atitikdavo. O dabar vieni mokytojai renkasi vieną, kiti – kitą autorių. Taip ir gimsta problema“, - kalbėjo Laima.
Mokiniai nebesivargina aplenkti knygų
„Anksčiau visi beveik 100 proc. apsilenkdavo knygas. Dabar apsilenkia gal koks trečdalis. Ir dažniausiai jas grąžina su aplankalais. Kiti (aplankalai, - red. past.) būna visai gražiai išsilaikę, nebūna visai apsitrynę. Jei aplenkta aplankalu, kuris tai knygai pritaikytas, jis ir po metų visai gražiai dar atrodo“, - kalbėjo A. Pakštienė.
Ji pripažino, jog dauguma mokinių skundžiasi nerandantys tinkamo aplankalo. „Tie vadovėliai, kad ir didesnio formato, labai nevienodi – tai siauresni, tai aukštesni, tai platesni. Anksčiau, kai nebūdavo alternatyvių vadovėlių, buvo lengviau. O dabar aplankalų gamintojas irgi negali sudėti į rinkinį visų išleistų vadovėlių aplankalų“, - svarstė bibliotekininkė.
Alternatyva - lipnios plėvelės
Pasak A. Pakštienės, vienas kitas mokinys įsigudrina knygą apgaubti popieriumi ar senu tapetu, tačiau vargu, ar knygos tarnavimo laikas dėl aplenkimo pailgėja.
„Štai lietuvių vadovėliai atitarnavo nuo 2004-ųjų, o jie gi kasdien nešiojami. Tai priklauso nuo leidėjo, nuo vadovėlio kokybės, įrišimo. O kitas vadovėlis ir metus atitarnauja – jau kampai užsiratę, pakraščiai nujuodę. Priklauso ir nuo mokinių – vienas atneša kaip nenaudojęs, kitas – kaip nežinau kur tą knygą laikęs“, - patirtimi dalijosi pašnekovė.
Leidyklos „Alma Literra“ viešųjų ryšių skyriaus vadovė Agnė Dvarionienė teigė, jog pirma atsiranda vadovėlis, tuomet – jo aplankalas. Tad galbūt aplankalų gamintojai galėtų būti sąžiningesni ir ant parduodamų rinkinių rašyti, kokiems konkrečiai vadovėliams jie yra skirti. Kai kurie tokią praktiką taiko, tačiau ne visi.
„Vadovėliai, kaip ir kitos knygos, turi tam tikrus įprastus formatus. Sakyčiau, per didelė prabanga improvizuoti ir daryti kokį nors unikalų formatą. Tad mes tikrai kažko specialaus nedarome, kad apsunkintume žmonėms gyvenimą. Popierius turi tam tikras pjaustymo galimybes. Kitaip tariant, formatą apibrėžia pati spaudos technologija, - kalbėjo leidyklos „Šviesa“ direktorius Alfredas Ramanauskas. - Klausimas, ar tie, kas gamina aplankus žiūri, kam jie bus skirti? Gal nupirko iš kažkur ir atvežė - o žmogus kai perka, neturi galimybės pasižiūrėti.“
A. Ramanauskas pripažino, jog vadovėliai ar užduočių sąsiuviniai turi kelis formatus, tačiau atskleidė ir alternatyvų būdą jiems apsaugoti - tai specialios plėvelės, iš kurių galima atsikirpti vadovėliui aplenkti reikiamą kvadratą. Jos prilimpa prie knygos panašiu principu, kaip maistinė plėvelė prie produktų. Vėliau - lengvai nusiima, iš bėdos gali būti panaudotos ir kitam vadovėliui aplenkti.
„Ji storesnė, nei maistinė. Bet knyga atrodo tvarkingiau ir nereikia ieškoti tinkamo dydžio, ir patogiau, nes nekrenta,“ - tikino A. Ramanauskas.
Kodėl knygas „apleido“ stori viršeliai?
A. Ramanauskas tikina, jog vadovėlio svoris yra griežtai reglamentuotas higienos normomis.
„Dabar tarsi viršeliai yra laminuoti, tad ta apsauga - pakankama. Bet priklauso, kaip intensyviai tą vadovėlį nešiosi, ką su juo darysi. Kiekvieną knygą jei kiekvieną dieną 9 mėnesius dėsi į krepšį ir trauksi iš krepšio, jos kampai nusilankstys ir panašiai. Daugelyje šalių vis dar yra išlikę vadovėliai kietais viršeliais. O kodėl Lietuvoje - minkštais? Atsakymas paprastas - higienos norma griežtai reglamentuoja vadovėlio svorį. Kietesni viršeliai - didesnis svoris. Todėl visos leidyklos ir leidžia minkštais. Minkštas viršelis, gal ir smagesnis, bet vis tiek yra mažiau patvarus - ir kampai nubryzga, netyčia prispausi - jau bus sulenktas. Jei būtų kietais viršeliais - būtų viskas daug paprasčiau. O popierius yra popierius. Aplenktas jis tarnauja ilgiau,“ - kalbėjo leidyklos „Šviesa“ direktorius.
Taigi kol kas racionaliausias būdas, siekiant sumažinti kasmet išmetamų aplankalų kiekį, būtų rinktis karpomą plėvelę, o pritaikius tinkamą aplankalą, vadovėlį bibliotekai grąžinti aplenktą.
Na, o jei turite laiko ir idėjų, galite mėginti vadovėlius apgaubti storesniu popieriumi, tapetų atraižomis. Toks aplankalas turėtų laikyti ilgiau nei plastikinis, o moksleiviai, gavę taip apsaugotą knygą, sutaupytų laiko ir pinigų jos aplenkimui.