Molio namų statytojas: kodėl vis dar bijome ekologiškų statybų?

Savo mintimis apie ekologiškas statybas dalinasi dr. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Molinių namų architektas ir statytojas.Įvairių gyvūnų „namai“ susukti iš šakų, lapų, sausos žolės, išsikasti žemėje ir panašiai. Jie yra taip susilieję su aplinka, taip joje pasislepia, kad yra beveik nepastebimi. Deja, mes, žmonės, namus statome ir jų funkciją suprantame ne kaip buveinės, kurioje saugu ir jauku „pasislėpti“, bet kaip turtingumo išraišką (kuo daugiau turiu lėšų, tuo aukštesnis, platesnis mano namas ar bent jau tvora), norą pasirodyti prieš kitus ir įsivaizduojamą (sukurtą dirbtinomis priemonėmis) komfortą.

Su tokiu supratimu statant namą, statybų, o vėliau ir namo kiemo aplinkoje visam laikui išnaikinama begalė įvairių formų gyvybės: pradedant žoliniais pievų augalais (kada viskas iškasama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. 

Kyla klausimas, ar įmanoma susikurti namus, kurie būtų patogūs, tačiau dėl to nenukentėtų gamta. Žvelgiant dar toliau – kad ne tik nebūtų kenkiama, bet ir darniai įsiliejama į aplinką.

Pusė gamtinių išteklių - statybų pramonei

Savo namų statymui, priežiūrai bei remontui skiriame tikrai daug finansinių resursų, laiko bei energijos, deja, apie gamtinių resursų naudojimą nieko nežinome arba nenorime žinoti.

Statybų pramonė yra pagrindinė gamtinių išteklių naudotoja (50 % visų išgaunamų resursų) ir labiausiai medžiagų prasme imli veiklos rūšis, dėl kurios, pradėjus reikštis lokalaus ar regioninio masto ekologinėms problemoms vis dažniau tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje figūruoja ekologiškos statybos ar ekologiško būsto tema.

Visgi kartais ekologišku įvardijamas pastatas, kuris nieko arba beveik nieko bendro su ekologija neturi. Pavyzdžiui, tradicinės šių dienų architektūros statinys iš netoksiškų (bet nebūtinai natūralių) statybinių medžiagų arba su įdiegta geoterminio šildymo sistema vadinamas ekologišku lygiai taip pat, kaip ir darnios architektūros pastatas iš natūralių statybinių medžiagų, pasyviai naudojantis atsinaujinančius energijos šaltinius, kuris funkcionuodamas daro minimalų neigiamą poveikį gamtinei aplinkai.

Pamirštos tradicijos

Nusikėlę į netolimą praeitį pamatytume, kad kadaise žmonės namus statydavo (o ir dabar kai kuriose šalyse stato) vien iš natūralių, šalia esančių, o ne vežtų iš už jūrų marių medžiagų. Lietuviai bei visi, gyvenantys šiauriau, namus rentė iš rąstų (kas, beje, daroma ir dabar, tik rąstai per gana trumpą laiką susiaurėjo 2 kartus ir atkeliauja iš tolimosios Rusijos), piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio bei molio ir įvairios organikos mišinio.

Autorius Ričardas Skorupskas

Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti  berželiui?).

Keista - kuo turtingesni esame, tuo mūsų namai mažiau natūralūs. Štai, pvz., daugumos Afrikos ir Rytų Azijos šalių gyventojai iki šiol namus drebia iš molio, tiesa, galime teigti, kad jie labai neturtingi, todėl blokelių neįpirktų. Bet juk būtent šie neturtingiausieji ir yra arčiausiai gamtos.
Paradoksalu, bet kuo esame turtingesni, tuo turime didesnį norą savo santaupas išleisti. Negi namo statybai naudosi molį, šiaudus, kurie beveik nieko nekainuoja, kai turi tiek daug pinigų ir gali nusipirkti pačių „geriausių“ blokelių?

Alternatyvi koncepcija

Kas tai yra „namas be namo“? Tai idėja, koncepcija ir požiūris, kuris iš esmės skiriasi nuo įprastos namo sąvokos. Tai būstas, kuris yra artimas aplinkai, kuris jai nedaro jokios įtakos arba jo įtaka yra minimali. Tokio būsto sienos – vien iš natūralių, tikrų, paprastų statybinių medžiagų, kurios kelis kartus pranašesnės už dirbtinai gaminamas (pvz., cementą). Tokioms medžiagoms galėtume priskirti įvairius molio ir organikos (šiaudai, pjuvenos) mišinius, supresuotų šiaudų briketus. Iš šių medžiagų pastatytos sienos kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, tokių sienų techniniai parametrai ne tik kad nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais yra pranešesni už įprastų medžiagų techninius parametrus. 

Iš mums įprastų statybinių medžiagų pastatytų sienų poveikis gali būti (dažnai ir yra) toksiškas, o natūralios medžiagos natūraliai reguliuoja patalpų vidaus mikroklimatą.

Stogo įtaka gamtinei aplinkai taip pat yra didelė, nes užstatome tam tikrą žemės plotą, kuriame prieš tai vešėjo žolė, augo medžiai. Mūsuose priimtiniausios yra dirbtinės stogų dangos: molinių, betoninių čerpių danga, asbestcementinė, bituminė, skardinė, polikarbonatinė danga ir t. t.

Autorius R. Skorupskas

Kaip didžiausią baimę ar ryžto stoką įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“, įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus.

Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti kokiam varganam berželiui?). Bet galvojantiems kitaip turime alternatyvą – žalią stogą. Žalias stogas niekuo nesiskiria nuo įprasto žemės paviršiaus, ant jo auga įvairi žolinė bei sumedėjusi augmenija. Jis atrodo ne tik estetiškai, bet yra ir labai geras šilumos izoliatorius. 

Žaliuosius stogus, kaip populiarią tendenciją, galima pastebėti prigyjant ne viename į ateitį žvelgiančio architekto projekte. Futuristai svajoja apie daržus ant stogų, praktikai – apie lietaus vandens taupymą ir kt.

Fobijų įkaitai

Deja, tokios „namo be namo“ idėjos įgyvendinimui trukdo ne neįprastų techninių sprendimų ieškojimas ar finansiniai sunkumai, o žmogaus požiūrio, supratimo ir tam tikro elgesio nebuvimas bei kai kurie psichologiniai aspektai: žmogaus ir visuomenės abejingumas, nelankstumas ar net baimės. 

Tad ko labiausiai bijoma ir dėl ko nesiryžtama pereiti prie tikros ekologiškos statybos:

• Hidrofobija – tai drėgmės baimė, pasireiškianti tuomet, kai kalbama apie apželdintus stogus. Daugumai žmonių jie atrodo nepatikimi, nes, priešingai nuo įprastinių stogų, jie yra savotiški ilgalaikės drėgmės rezervuarai. Tokį stogą pažeidus ar jam prakiurus, gali pratekėti vanduo, o tokią avariją sutvarkyti būtų sunku ir sudėtinga. Ši baimė greičiausiai susijusi su patyrimu gyvenant plokščiastogiuose daugiabučiuose namuose, kur užpylimai dėl prakiurusio stogo būdavo gana dažnas reiškinys.

Sienų, pastatytų iš natūralių medžiagų, hidrofobija pasireiškia nepagrįstai manant, kad vanduo gali išplauti ar kitokiu būdu pažeisti degimo procesu nesukietintų medžiagų sienas (molio, molio-šiaudų ir pan.). Ši baimė gyva nepaisant to, kad net ir drėgno klimato sąlygomis pastatai iš nedegtų medžiagų ir be apsauginio sluoksnio jau turi šimtametę gyvavimo istoriją.

• Zoofobija – gyvūnijos baimė, kai bijoma, kad tam tikrose būsto dalyse gali apsigyventi gyvūnų ir, daugumos nuomone, padaryti nepataisomos žalos pastato konstrukcijoms: pabloginti jų savybes, trikdyti ramų žmogaus gyvenimą. Zoofobijos apraiškos daugiausiai susijusios su tomis statinio dalimis, kurių statybai naudojamos įvairaus pobūdžio organinės medžiagos (mediena, pjuvenos, šiaudai ir pan.) ir baiminamasi, kad įvairūs gyviai (vabzdžiai, smulkūs graužikai) jas sunaikins. Pastaroji baimė randasi dėl nežinojimo, kad dauguma gyvybės formų savo gyvenamosios erdvės nenaikina.

• Botanofobija – pasireiškia baime, kad augalai ar jų šaknys gali pažeisti namo konstrukcijas: prasiskverbti per apželdinto stogo hidroizoliaciją, iškilnoti pastato pamatus, pažeisti sienas. Baimė gyva dėl nežinojimo, kad augalai neprasiskverbia per nepralaidžias medžiagas ir nesiskverbia ten, kur nėra drėgmės.

• Kaip didžiausią baimę ar ryžto stoką įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“, įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus; kai paisoma kaimynų, draugų nuomonės ir bijoma atrodyti „keistai“. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad dabartinės kartos žmonės yra labai aptingę, pripratę viską nusipirkti gatavą („nuo pamatų iki raktų“) ar pasisamdyti krūvas darbininkų ir nieko patys nedaryti. Pastąrąjį niuansą įvardyčiau kaip darbo baimę.

Ekologiški namai praktikoje

Skaitant straipsnį turbūt kyla klausimas – ar jau yra pastatytų tokių namų?

Atsakymas – taip, yra. Ir juose gyvena žmonės, auga vaikai, žydi gėlės.

Daug tokių namų visoje Europoje yra suprojektavęs ir pastatęs architektas iš Šveicarijos Peter Vetch. Jo namų ypatybė ta, jog jie beveik visi yra po žeme – atrodo tarsi lapės olos, apžėlusiais stogais bei didžiuliais langais iš pietų pusės ir darniai įsilieja į aplinką,. O jeigu jums visiškai nepriimtinas toks namo modelis ir jūs norite šiuolaikiško, griežtų linijų namo, – tokie statomi iš šiaudų briketų.

Reikėtų pabrėžti, kad iš natūralių medžiagų galima pastatyti pačios įvairiausios formos, modelio, kelių aukštų ar kitokių įmantrybių turintį namą. Mums įprastos statybinės medžiagos šių „nukrypimų“ jokiu būdu neleistų.

Lietuvoje taip pat yra pastatyta ir apgyvendinta namų iš šiaudų briketų , molio-šiaudų mišinio (sunkiojo plaušmolio).

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Vakarų pasaulyje ekologiškos statybos yra populiarios, ten nieko nenustebinsite pasistatę namą iš ekologiškų medžiagų. Pas mus šios idėjos atkeliauja daug vėliau ir joms prigyti dar reikės nemaža laiko ir ne vien visuomenės pripažinimo, bet ir valstybinių institucijų požiūrio bei teisės aktų pakeitimo.

Šiaudų briketai Statybų įstatyme nėra reglamentuoti kaip statybinė medžiaga, o statyba iš tokių briketų traktuojama kaip eksperimentinė. Teisės aktų, įteisinančių šiaudų briketus kaip statybinę medžiagą, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (neatlikti laboratoriniai bandymai – spaudimo, tempimo, gniuždymo, mirkymo vandenyje, degimo ir t. t.). Plaušo betonas arba sunkusis plaušmolis (molio-smėlio-šiaudų mišinys) yra reglamentuotas kaip statybinė medžiaga, tad pagal šios dienos teisės aktus namas, pastatytas iš šios medžiagos, būtų legalus.

Ekologiškas būstas - tai žmogaus dialogas su gamta, o ne diktatas

Ekologiškas būstas – tai ne tik įžvalgios architektūros, racionalios konstrukcijos, natūralių statybinių medžiagų ar naujų energiją taupančių ir atsinaujinančius energijos išteklius produkuojančių technologijų darinys, bet visų pirma tai – esminis žmogaus ir visuomenės moralinių nuostatų permąstymas ir elgesio normų perorientavimas natūralizmo linkme. Ekologiškas būstas, lygiai taip kaip ir optimalus harmoningas kraštovaizdis, – tai ne besąlygiškas žmogaus diktatas gamtinei aplinkai, bet jautrus dialoginio pobūdžio tarpusavio santykis.

Plėtojant koncepciją „namas be namo“, tikslinga atkreipti dėmesį ne tik į namo egzistavimo periodą, bet ir jo atsiradimą sąlygojančius procesus iš žmogiškosios pusės: projektavimą ir statybą. Projektuojantis darnų namą architektas turi būti „rankomis ir kojomis“ susijęs su aplinka, į kurią turės įsilieti, todėl pagrindinė jo asmeninė savybė turi būti ne siekimas save įtvirtinti, išgarsinti, bet priešingai – susitaikyti, susilaikyti.

Galbūt skamba paradoksaliai, bet geru architektu šiandien reikėtų laikyti tą, kurio darbo rezultatų nesimato arba jie sunkiai pastebimi, nerėksmingi, susilieję su aplinka, tapę jos dalimi. Pagyrimas architektui, jei jo kūriniui būdingos gyvo organizmo ar biocenozės savybės. Tokia pozicija siejasi su ekologija ir aplinkos apsaugos uždaviniais.

Kalbant apie ekologišką būstą, terminą „statyba“ ir su ja susijusius brutualius veiksmus reikėtų keisti į „auginimą“. Statyti – tai judinti, griauti, prievartauti, užkariauti, laužyti; statyba veikia prieš gyvenimą, ji egoistinė, despotiška, karinga, agresyvi. Auginti – tai saugoti, rūpintis, pasitikėti gamta ir kitų asmenų gera valia, ne trukdyti, o leisti gyventi visiems, kas turi tam galios. Svarbiausia – netrukdyti.

Molio namų statybos seminaras

Molio namų architektas R. Skorupskas norinčius kviečia į pasibuvimą-seminarą „Vidinio ir išorinio namo kūrimas“,  rugpjūčio 2 - 4 dienomis netoli Klaipėdos esančiame Žiaukų kaime (Priekulės rajonas).

Programoje numatytos paskaitos apie tai, nuo ko pradėti, norint projektuoti, kurti „sveiką“ namą, kokių medžiagų reikia ir kas gali būti naudojama gero tikro namo statyboje. Pagrindinius principus atskleis vienas pirmųjų Lietuvoje ekologiškų namų architektų, projektuojančių namus jau daugiau nei 20 metų - Algimantas Dailydavičius.

Visų namo statymo subtilybių mokys molinių namų meistras Ričardas Skorupskas, turintis  žinių, išbandęs viską „savo kailiu“, savo moliniame name nusilipdęs židinį bei virtuvės baldus.

Seminaro metu turėsite puikios progos prisiliesti prie duona !!! kvepiančios, vietinės, saugios ir sveikos statybinės medžiagos – molio.

Renginys mokamas. Registruotis galima adresu: [e-mail]