Užtvankų paskirtis keitėsi
Užtvanka – hidrotechninis įrenginys, kertantis vandens srautą ar vandens telkinį. Sovietmečiu užtvankos buvo statomos žemės ūkio reikmėms, laukų drėkinimui, taip pat šalia senų malūnų, popieriaus ar kitų fabrikų. Dalis užtvankų buvo sukonstruota ar po 1990 metų atnaujintos ir elektros energijai išgauti (hidroelektrinės).
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos vadovas Vilmantas Tornau GRYNAS.lt pasakoja, kad 1992 metais, kai buvo susirūpinta, kaip panaudoti savus energetinius resursus, besikurianti Lietuvos valstybė skatino jaunus iniciatyvius žmones užsiimti hidroenergetika, taip pasirūpinant bent dalimi ir senų užtvankų.
„Buvo inicijuotas šių užtvankų pardavimas ar nuoma, valstybei gaunant nuompinigius ir nusimetant jų priežiūros naštą. Dabar prie šių tvenkinių užtvankų yra apie 90 jėgainių ir jas eksploatuoja hidoenergetikai, nors tvenkinių naudotojų yra labai įvairių, pradedant žemės ūkio subjektais, žvejais, kaimo bendruomenėm, turizmo objektais ir pan.“, – prisimena V. Tornau.
Tvarkoma ir naudojama tik maža dalis užtvankų
Skaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie (tikslaus skaičiaus aplinkosaugininkai pasakyti negali) 1400 užtvankų. 90 iš jų, kaip jau buvo minėta, naudojamos elektros energijai išgauti. Kita dalis šių hidrotechninių įrenginių, kaip teigia Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio skyriaus vedėjas Gintautas Sabas, arba visai apleistos, arba naudojamos žvejybai, rekreacijai (šalia jų įsikūrusios kaimo turizmo sodybos ar pan.). Daugiausiai užtvankų – apleistos.
Vis dėlto, gamtosaugininkų teigimu, Lietuvoje užtvankos pernelyg sureikšminamos. Manoma, daugeliu atvejų jas reikėtų laikyti nereikalingais ir demontuotinais statiniais, o ne vertingais kultūros paveldo objektais. Anot aplinkosaugininkų, Europos Sąjungos šalyse jau išgriauta daugiau kaip 3 tūkstančiai užtvankų. Be to, JAV patirtis rodo, kad sprendžiant užtvankų daromą žalą ekosistemoms, aplinkosaugos ir kultūros paveldo interesus galima suderinti.
Kaip teigiama Aplinkos ministerijos pranešime spaudai, vienas pagrindinių Aplinkos ministerijos tikslų, įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą, pasak viceministro Martyno Norbuto, – iki 2021 m. pasiekti gerą šalies paviršinių vandens telkinių būklę. Todėl reikia atsižvelgti į užtvankų poveikį šiai būklei. Jas išardžius būtų sudarytos tinkamos sąlygos upių ekosistemai.
Pagrindiniai užtvankų trūkumai – jos yra tarsi fizinis barjeras, trukdantis žuvų migracijai ir stabdo vandens filtravimąsi, todėl blogėja vandens telkinio, šalia kurio yra užtvanka, kokybė.
Reikėtų atsižvelgti į ekonominį aspektą
Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio skyriaus vedėjas G. Sabas, kalbėdamas apie užtvankų ardymą, akcentuoja, kad ne visas jas reikia naikinti. Anot jo, reiktų atsižvelgti ir į užtvankų ekologinę, ir ekonominę naudą.
„Visų griauti tikrai nereikia. Tos, kurios yra naudojamos ir prižiūrimos, jas eksploatuoti yra pigiau nei nugriauti. Bent maža dalis tokių tikrai yra. O tos, kurios yra ant pagrindinių žuvų migracijos kelių, tai ekologiniu ar gamtiniu požiūriu būtų daugiau naudos, jei būtų išardytos ir būtų sudarytos sąlygos natūraliai žuvims, ypač lašišinėms, migruoti“, – pabrėžia specialistas.
Griauti visas ar tik dalį?
Tačiau aktyviai prieš užtvankas kovojantis visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ prezidentas Kęstutis Klimavičius sako, kad būtina griauti visas užtvankas, nes visos jos, kaip jau buvo minėta, ne tik trukdo žuvų migracijai, bet ir blogina vandens telkinių, šalia kurių yra užtvankos, kokybę.
„Mano nuomone, nėra nė vienos, kurią reiktų palikti. Užtvankos gadina vandens kokybę, ten renkasi dumblas, o jame sunkieji metalai ir pan. Jis nesifiltruoja, neteka, tik stovi vietoje. Galbūt tokia, kaip Kupiškio marios, kur patvenktas mažas upeliukas, kuris nėra itin reikšmingas migracijai, bet suteikia Kupiškio miestui vandens telkinį, ir turi išlikti. Bet kai kalbama apie, pavyzdžiui, Vokės upę, tai užtvanka joje yra visiškas barjeras migracijai, nes ten nėra žuvitakio. O Vokė yra greičiausia Lietuvos upė, susisieja su Merkiu. Pagrindinė užduotis yra atlaisvinti žuvims takus iš jūros“, – aiškina K. Klimavičius.
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos tarybos pirmininkas V. Tornau akcentuoja, kad minima žala gamtai galimai daroma tose užtvankose, kurios nėra tvarkomos, yra apleistos. Anot jo, naikinti visas be išimties užtvankas būtų neefektyvu. Jis teigia, kad tuomet ekonomine ir socialine prasme būtų sužlugdytas ne tik mažųjų hidroelektrinių verslas, bet ir kaimo turizmo sodybos, siūlančios rekreacines paslaugas, ir yra įsikūrusios šalia užtvankų suformuotų tvenkinių.
„Šiuo metu mažųjų hidroelektrinių yra apie 90. Šių jėgainių užtvankos yra prižiūrimos pagal tvenkinių naudojimo taisykles, kuriose apibrėžti jų eksploatavimo parametrai. Su jomis nėra problemų. Prie suformuotų tvenkinių žmonės nusipirkę sklypus, kai kurie įsirengę kaimo turizmo sodybas. Šias užtvankas naudoja ne tik hidroenergetikai, bet ir žemės ūkis, turizmo sektorius, kaimo bendruomenės, žvejai. Tad, jei užtvankos bus nugriautos, kaip į tai reaguos žmonės, kurie ten turi savo nekilnojamąjį turtą. Kaip bus apginti jų interesai? Yra daug užtvankų, kurių šeimininkas yra valstybė. Tad, valstybė ir turėtų jomis pasirūpinti“, – komentuoja Lietuvos hidroenergetikų asociacijos tarybos pirmininkas V. Tornau.
Pašnekovas pabrėžia, kad visos hidroelektrinės pastatytos pagal suderintus ir patvirtintus projektus, laikantis visų statybos metu galiojusių aplinkosauginių normų.
Žuvitakiai situacijos negerintų
Kai kurie mokslininkai, atsižvelgdami į abiejų diskutuojančių pusių interesus, siūlo negriauti visų užtvankų, o žuvų migracijai svarbiausiose upėse esančiose užtvankose įrengti žuvitakius. Tačiau, pasak visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ prezidento K. Klimavičiaus,
žuvitakis yra pats blogiausias dalykas iš geriausių, ką galima padaryti, lengvinant žuvų migraciją: „Tam būtų išleista daug pinigų, be to, tą statinį reikia prižiūrėti ir rezultatas gali būti toks, kad per tą žuvitakį praplauks tik lašiša, o užtvanka pasiliks.“
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos vadovas V. Tornau taip pat nemano, kad žuvitakių įrengimas elektrinėse, kuriose tokių takų nėra, būtų geriausias sprendimas. Anot jo, toks noras yra labai sunkiai kokybiškai įgyvendinamas.
„Tai daugiau valdininkų noras „įsisavinti“ ES lėšas. Dauguma elektrinių yra vagos tipo, tad įterpti žuvų taką ten kur būtų išeinantis vanduo (tam, kad žuvį privilioti) jau neįmanoma, nes už turbinų pastato įprastai yra potvynių pralaida, jos praleidžiamas vandens debitas kruopščiai paskaičiuotas. Potvynių ciklas klimato permainų sąlygomis jau yra nenuspėjamas, tad daryti čia kažkokius eksperimentus, tiesiog, pavojinga. Be to, yra ir ekonominis aspektas, jei dalį debito nukreipsim į žuvitakį, kas kompensuos verslo praradimus dėl negautų pajamų“, – aiškina pašnekovas.
Siūlymus griežtinti aplinkosauginius ir techninius reikalavimus vertina kritiškai
V. Tornau tęsia, kad hidroeneregetikai skeptiškai vertina ir aplinkosaugininkų siūlymus griežtinti aplinkosauginius ir techninius reikalavimus vandens elektrinėms.
„Kiekvienai hidroelektrinei pagal esamą vietinę gamtinę situaciją statinių ir įrengimų projektavimas ir parinkimas yra labai individualus. Taip, įrengimai buvo parenkami prioritetus atiduodant energijos gamybai, hidroturbinos instaliuotos tam tikruose aukščiuose, tam pritaikytuose kamerų tūriuose, laikantis griežtų skaičiavimų. Todėl dabar, bet kokie vieno techninio parametro pakeitimai gali lemti net hidroelektrinės rentabilumą ir verslo sužlugdymą. Kas už tai asmeniškai ir finansiškai atsakys? Iš kitos pusės, visus projektinius aplinkosauginius uždavinius mes vykdome, o nauji reikalavimai turi būti privalomi tik naujiems objektams“, – tikina hidroenergetikas.
Tiesa, aplinkos viceministras Martynas Norbutas yra teigęs, kad neretai hidroelektrinių savininkai nesilaiko tvenkinio ar patvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklių. Norint padėtį keisti, Aplinkos ministerija žada koreguoti Administracinių nusižengimų kodekse už šių taisyklių nesilaikymą nurodytų baudų dydžius.
Tokią M. Norbuto reakciją sukėlė šių metų liepos pabaigoje aplinkosaugininkų užfiksuotas įvykis Ventos upėje ties Leckavo kaimu. Kaip savo pranešime spaudai informuoja Aplinkos ministerija, dėl netoliese veikiančios Kuodžių hidroelektrinės, kuri buvo visiškai sustabdžiusi vandens pratekėjimą, upėje stipriai nukrito vandens lygis. Dėl to sumažėjo deguonies kiekis vandenyje ir ėmė masiškai gaišti žuvys. Gavę apie tai pranešimą ir į vietą atvykę Telšių aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai aptiko ir surinko 229 kg kritusių žuvų (ešerių, raudžių, kuojų), dar 14 vnt. karšių, 193 vnt. žiobrių, 112 vnt. šapalų. Pagal surinktos žuvies kiekį ir rūšį aplinkai padaryta žala siekia daugiau nei 20000 eurų.
„Pastarasis įvykis Ventos upėje dar kartą rodo, kad hidroelektrinių savininkai, gaudami asmeninės naudos, daro didelę žalą aplinkai. Turime rimtai galvoti apie užtvankų ir kai kurių hidroelektrinių demontavimą, – pabrėžia aplinkos viceministras Martynas Norbutas. – Nors baudos už gamtai padarytą žalą – pakankamai solidžios, tačiau atsakomybė už hidroelektrinių eksploatacijos taisyklių nesilaikymą yra akivaizdžiai per maža, o tai sudaro sąlygas piktnaudžiavimui. Be to, aplinkosaugininkams tokiais atvejais sunku užtikrinti efektyvią kontrolę. Todėl būtina šią situaciją keisti.“
Siūlo griauti tik nenaudojamas
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos vadovo teigimu, gamtosaugininkų, žvejų ir hidroenergetikų ginčą būtų galima spręsti paprastai: griauti ar kitaip tvarkyti tas užtvankas, kurios yra nenaudojamos ir priklauso valstybei. Taip pat, anot V. Tornau, hidroenergetikai pasiryžę kompensuoti dalį įžuvinimo tuose vandens telkiniuose, kuriuose yra užtvankos, išlaidų: „Gal geriau padarykim tyrimus, kokios žuvies trūksta, jei jos trūksta tvenkiniuose, ir pastoviai juos įžuvinkim. Energetikai tikrai prisidės. Manome, kad ateityje tokiuose tvenkiniuose reiktų leisti mėgėjams žvejoti nemokamai.“
Tačiau gamtininkai įsitikinę, kad įžuvinimas gali ir būti bevaisis, jei vandens telkiniai, kuriuose yra užtvankos, bus netinkamos būklės. Visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ prezidentas K. Klimavičius akcentuoja, kad užtvenkus upę jos ekologinė būklė tampa nepaprastai bloga, todėl gelbėjant ne tik žuvis, bet ir vandens telkinius, būtina griauti visas užtvankas.